Ketvirtoji „Baltų lankų“ studijų savaitė birželio 30 - liepos 4 dienomis vyko įprastoje vietoje, Druskininkuose. Dalyviai buvo apgyvendinti ir valgydinami „Nemuno“ sanatorijoje. Kaip ir anksčiau, ją organizavo ir visais rūpinosi Živilė Ramoškaitė.

Taip atsitiko, kad šis renginys tapo lyg ir Santaros-Šviesos lietu­viškosios suvažiavimo dalies pratęsimu. Sąšaukos su santariečių su­važiavimu Anykščiuose girdėjosi Leonido Donskio, Sauliaus Žuko ir Arvydo Šliogerio pranešimuose. Na, o svarbiausiu, mano nuomone, studijų savaitės įvykiu tapo Algio Mickūno, Ohio universiteto filosofijos profesoriaus, dalyvavimas. „Baltose lankose“ jis lankėsi pirmą kartą, tad visą laiką buvo studentų bei doktorantų apsuptas, „kamuojamas“ klausimais. Jo pranešimai imponavo paprastumu, nors buvo kalbėta apie sudėtingus dalykus.

Šiais metais klausytojams buvo pateikti ne stambesni paskaitų kursai, bet atskiri pranešimai. Be suminėtų asmenų juos skaitė Teresa Keane, Kęstutis Nastopka, Rasa Kalinauskaitė. (Gaila, kad šiemet negalėjo dalyvauti vienas iš renginio iniciatorių, filosofas Arūnas Sverdiolas, kurio buvo nuolat pasigendama diskusijose.)

Daugiausia - tris pranešimus perskaitė viešnia iš Prancūzijos, Algirdo Juliaus Greimo našlė, semiotike Teresa Keane. Juos visus jungė bendra figūratyvumo tema. Semiotiškai buvo analizuojamos trijų paveikslų, vaizduojančių aktus, reprodukcijos. Analizės tikslas ­parodyti semiotikos galimybes, skaitant vizualinį tekstą. Daugiausia diskusijų sukėlė Tiziano paveikslo „Venera su vargonininku ir šu­niuku“ analizė. Danutė Litvinienė, puikiai sinchroniškai vertusi iš prancūzų kalbos, nerado atitikmens, kaip išversti „tą vietelę“, - in­tymią Veneros kūno dalį, kurią prancūzai vadina seksu, lytimi. Buvo paskelbtas konkursas geriausiam lietuviškam įvardinimui. Tai sukėlė pagyvėjimą tarp „drovių“ lietuvių. Apskritai prie erotikos temos buvo dažnai grįžtama viešuose ir užkulisiniuose disputuose.

Algis Mickūnas savo pirmajame pranešime „Dekonstrukcija ir postmodernizmas“ siekė parodyti, kad dekonstrukcija, nežiūrint visų pretenzijų būti postmodernia ir postmetafizine filosofija, išlieka moder­nios epochos rėmuose. Dekonstrukcija remiasi prielaida, kad vis dėlto egzistuoja Aš, atsakingas už metodą. Metodas tampa pažiūra į pasau­lį. Dekonstruojant tekstą implikuojama, kad tekstas buvo apie ką nors. Tačiau tai, ką aš aprašau - nepasiekiama, mano aprašymo kalba ski­riasi nuo aprašomojo dalyko. Žodžiai nurodo nuotolį, vienas žodis – kito žodžio stygių. Tai begalinis atotrūkis nuo reikšmės, ji dingsta „nieko“ horizonte. Atsiveria negatyvioji plotmė, kurioje kiekvienas diskursas yra priimtinas ir lygiateisis. Sugriaunama asmenybė ir tapa­tybė. Tačiau kiekvienam leidžiama pasireikšti savo balsu.

Antrajame pranešime, pavadintame „Metodologijų kontroversija. Kas yra teorija, kas - metodologija?“ profesorius iš Ohio sutelkė dėmesį į du klausimus: Kas yra gamtos realybė? Kokia teorija gali pasiekti šią realybę? Prelegentas teigė, kad ieškoma universalios kalbos, kuri gali išaiškinti viską. Palaipsniui teorija pereina į metodologiją. Pamatinės gamtos dalelės yra apčiuopiamos eksperimento keliu, o eksperimentas reikalauja projektavimo. įsikišimas į gamtos procesus yra valingas. Tai skaldo universalią kalbą. Kalba keičiasi iš reprezentacijos link signifikacijos. Galima projektuoti nematant, be reprezentacijos. Daiktų pasi­rinkimas priklauso nuo valios. Pasirenkame tai, ką patys projektuojame. Kalba suskyla į daugybę formalių mokslo kalbų.

Formalios kalbos, pasak pranešėjo, įgauna vis didesnės jėgos per­tvarkyti pasaulį. Taip paaiškinama Rolando Barthes’o tezė „kalba pasidarė fašistinė“. Dėl to, kad kalba ne aprašo, o pakeičia. Michelis Foucault tai įvardijo kaip kalbos militarizaciją, kai pereinama nuo ženklų prie signalų.

Be šių pranešimų, Algis Mickūnas kartu su Saulium Žuku vedė seminarą apie politinį diskursą, kuriame analizavo prezidento rin­kimų kampaniją ir prezidento inauguraciją. Inauguracija buvo in­terpretuota kaip magiškas ritualas, kuriame - keletas esminių virs­mų. Prezidentas virsta senosios tautos pagonimi, Lietuvos kunigaikš­čiu, vėliau susitapatina su vėliava, tampa tautos tėvu ir pačia tauta. „Tie, kurie demonstravo prieš mane - demonstravo prieš tautą.“ (Turima galvoje demonstracija prie Arkikatedros per inauguracijos iškilmes.) Algis Mickūnas palygino Lietuvos rinkimų kampaniją su JAV prezidento rinkimais, atskleisdamas keletą subtilių rinkiminės kovos detalių.

Sauliaus Žuko pranešime „Semiotinė teksto analizė: parabolinio pasakojimo specifika“ buvo nagrinėjami palyginimai iš Evangelijos teksto: „palyginimas su žibintu”, „palyginimas su saiku“, „savaiminis augimas“ ir „garstyčios grūdelis“.

Profesorius Arvydas Šliogeris skaitė dviejų dalių pranešimą: „Meta­fizikos struktūros problema“. Pranešėjas išdėstė savo metafizikos supratimą. Metafiziką jis apibūdino kaip individualizuojantį santykį su pasauliu ir kaip pamatinį Vakarų įvykį. Filosofijos istorija - tai kova tarp agnosticizmo ir gnosticizmo. Algis Mickūnas nesutiko, kad Ry­tuose nėra individualizmo, ir nurodė kaip pavyzdį daosizmą. Arvydas Šliogeris bandė įrodyti, kad iš esmės jo ir Algio Mickūno požiūriai „niekuo nesiskiria“.

Leonidas Donskis savo pranešime „Nūdienos civilizacijų teorijos bruožai“ teigė, kad šiuolaikinės civilizacijų teorijos sprendžia seną, dar Diltheyaus ir neokantininkų iškeltą dilemą: kokiais - nomografiniais ar ideografiniais - metodais galima vadovautis tyrimuose? Antrojo pranešimo „Ideologija ir utopija“ temą Leonidas Donskis jau buvo aptaręs „Baltų lankų“ seminare prieš porą metų. Tačiau dabar, po kruopščių studijų jis panoro dar kartą prie jos sugrįžti. Pranešėjas kritikavo Popperio teiginį, esą Platono valstybės teorija buvusi pirmoji totalitarinės visuomenės Utopija. Utopija, Donskio teigimu, susijusi su laiku, tai yra Rojaus „paikinimas“ ir šia prasme priklauso istoriniam, o ne kultūriniam pasakojimui. Todėl Utopija sietina tik su moderniųjų laikų epocha. Toliau buvo nagrinėjami klausimai: kodėl utopiją pra­keikia XX amžiaus

Dalius Jonkus