Vasaros vidury. Kurorte. Trečius metus iš eilės „Baltų lankų“ filosofijos, semiotikos ir kitų rimtų dalykų studijų savaitė. Tikrai, tik filosofas Arūnas Sverdiolas, semiotikas Saulius Žukas ir muzikologė Živilė Ramoškaitė gali turėti tiek atkaklumo ir energijos. Vyrai, aišku, įsivėlė į teorines problemas, o moteriai paliko visus organizacinius rūpesčius: gauti pinigų (jų davė Šiaurės Kraštų Tarybos Informacijos biuras Vilniuje, vadovaujamas Anderso Kreugerio, ir Santara-Šviesa – vyriausybė šį kartą neturėjo, įkurdinti už tuos pinigus filosofus, doktorantus ir studentus „Nemuno“ sanatorijos lyg ir viešbutyje ir įsiprašyti į M. K. Čiurlionio memorialinį muziejų, kad būtų kur paskaitas skaityti. Viskam Dievo ranka buvo lengva; o kad „Nemuno“ sanatorijos valgykloje omletą deda į vieną lėkštę su bulvių koše ir burokėliais, tai nėra ko burbėti, - sanatorija gydo visomis priemonėmis.

Pasirinkdamos Druskininkus, „Baltos lankos“ neapsiriko - čia niekas negalėjo išblaškyti susikaupimo ar užklydusių minčių. Neišpasakytai sulapojusių klevų ir liepų šešėliuose skęsta namai ir gatvės, kuriose „plūduriuoja“ tik vienas kitas druskininkietis. Netrukdė galvoti ir sanatorijos kaimynai - būriai pagyvenusių lenkių ir saujelė rusų, kurie vaikščiojo tik vienu taku: sanatorija - valgykla. Na o mes - ir kalbėtojai, ir klausytojai - mynėm taką Čiurlionio memorialinio muziejaus link.

Didžiausią paskaitų ciklą (keturias) perskaitė Arūnas Sverdiolas.

Jo pranešimų tema „Kalba - šneka ir raštas - filosofijos akiratyje“ leido aptarti ne tik šnekos ir rašto santykį, bet ir pasaulio, prasmės suvokimą.

Pasaulio suvokimas, anot pranešėjo, neįsivaizduojamas be kalbos. Visų pirma, kalba išskiria žmogų iš kitų gyvų būtybių visumos. Gyvūnų komunikacija apsiriboja tik pojūčiais, o žmogaus kalboje atsiskleidžia jo egzistencijos klodai. Remdamasis Gadameriu, Sverdiolas išskyrė pasaulio ir aplinkos sąvokas. Kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje aplinkoje, bet kartu jis turi ir pasaulį, t.y. gali išsilaisvinti iš tos aplinkos. Toji laisvė susijusi su kalba. Kas kalba, tas turi pasaulį, kurį būtų galima pavadinti reikšmių ar net kalbos pasauliu. Būtent kalba lemia laisvą žmogaus santykį su pasauliu, išsiveržimą iš įprastos aplinkos.

Kita svarbi Sverdiolo paskaitų tema buvo šnekos ir rašto santykis. „Šneka - kalbos esamybė, tai, kas dabar skamba.“ Ji sugeba užfiksuoti kalbos įvykį, „iškelia žmogaus vidujybę į išorę“. Pokalbyje pasakytas žodis aktyvus: jis ginasi, reaguoja, patikslina, atsako. O raštas negali užfiksuoti kalbos įvykio ar akto. Raštu primargintame popieriaus lape yra tik tai, kas jau pasakyta, t.y. - prasmė, kuri peržengia dabarties ribas. Pagrindinį rašto trūkumą pastebėjo dar Platonas: raštas nedalyvauja minčių kaitoj, jis arba tyli, arba atsako vis tą patį. Perkėlus gyvą žodį į raštą, įvyksta dar vienas svarbus dalykas - tekstas įgauna semantinę autonomiją. Jis jau nebepriklauso nuo kalbėtojo (autoriaus), ima gyventi savarankišką gyvenimą, įgyja savų pranašumų ir trūkumų; tik susietas su dabartimi, tekstas ima byloti. Bet čia iškyla ir didžiausia rašto silpnybė: jeigu nėra skaitytojo, nėra ir teksto, - jis neturi prasmės būti, tampa bejėgiu padaru, kuriuo įmanu manipuliuoti. Su tuo niekaip negalėjo sutikti prof. Arvydas Šliogeris. Jo nuomone, tekstai ne bejėgiai, o galingi. Ir kartais tokie galingi, kad terorizuoja vos ne tūkstantmečiais. Tas pats Platonas užrašytas daug galingesnis negu šnekantis. Vienintelė teksto silpnybė, kad jis negyvuoja pats savaime, tik skaitomas tampa didžiule jėga.

Apskritai tekstas, kaip tyrinėjimų objektas, buvo gal net stipriausia gija, jungusi gana skirtingus pranešimus.

Tik porai dienų iš Kauno ištrūkęs Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos katedros vedėjas Tomas Sodeika skaitė dvi paskaitas, pavadintas „Filosofinio teksto statusas (Husserlis ir Heideggeris)“. Per Husserlio ir Heideggerio idėjų apžvalgas išryškėjo fenomenologijos paradoksai bei ypatingas teksto statusas.

Husserlis, pradėjęs kaip tikras psichologistas (Aritmetikos filosofija), vėliau visą gyvenimą buvo griežtas antipsichologistas (Loginiai tyrinėjimai). Svarbią vietą šio filosofo idėjų raidoje užėmė 1903 metais parašyta knyga Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos. Šis veikalas - transcendentinės fenomenologijos pradžia. Husserlis į pirmą planą iškėlė pažinimo subjektą, o tai labai nepatiko daugeliui jo mokinių, kurie įžvelgė savo mokytojo grįžimą prie psi-chologizmo. Būtent po šios knygos prasidėjo gilus fenomenologijos skilimas.

Per visą savo gyvenimą Husserlis taip ir nepajėgė išryškinti psichologizmo ir antipsichologizmo santykio. Paradoksalu, bet perskaitęs Heideggerio Būtį ir laiką, jis apkaltino savo mokinį psichologizmu, nors panaši - praktiškai neegzistuojančio subjekto - problematika išnyra ir daugelyje Husserlio tekstų.

Sodeikos manymu, ši Husserlio nesėkmė susijusi su bandymu fenomenologinius tyrimus paversti tekstu. Pasirodė, kad tai ne taip paprasta. Husserlio kelias per psichologizmą į fenomenologiją įdomus tuo, kad lemiamas žingsnis žengiamas už teksto. Jo negalima perkelti į tekstą. Vadinasi, fenomenologinis tekstas dviprasmis, nes jį galima perskaityti ir kaip transcendentinio subjekto aprašymą. Tekstas tėra pagalbinis dalykas, kurį naudodami galime patys pasikeisti. Fenomenologiniu požiūriu, tekstas - ne ranka prirašyto popieriaus transformacija, o pačios psichikos pasikeitimas. Pagaliau – tekstas yra skylė išeiti iš pasaulio į tai, kas yra už jo, ką prof. Šliogeris pavadino anapusine būtimi, transcendencija.

Husserlio mokinys Heideggeris knygoje Būtis ir laikas analizuoja štai-būtį. Tai, ką Husserlis tyrinėja kaip sąmonės struktūras, Heideggeris pasuka kitaip - modifikuoja Husserlio pagrindimo problemą, daugiau dėmesio kreipdamas į kasdienės sąmonės paradigmas. Jis siūlo analizuoti žmogų ir taip paruošti būties prasmei pagrindą. Heideggerio tekstas kiek kitoks nei Husserlio: šaukiantis, kviečiantis, o ne pasakojantis; tarsi atsiduriantis pasaulio viduje, o ne liekantis šalia jo.

Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, kurį Arūnas Sverdiolas pavadino „tremties filosofu“, nagrinėjo pažinimo problemą. Jis visų pirma atskyrė pažinimą nuo mąstymo. Šliogeris teigė, kad mąstymas negalimas be natūralios kalbos, o pažinimas gali būti ir bekalbis. Šliogerio nuomone, pažinimu Vakarų žmogui viskas prasideda ir galbūt viskas baigsis. „Pažinimas - didžiausias pavojus ir viliojanti pagunda, nes pažinti - tai nusikalsti (Adomas, Prometėjas)“. Pažinimas visada susijęs su nuodėme, kančia, su tremtimi iš aukštesnės būsenos į žemesnę. Pažinimas - vargingos, kankinančios žmogaus būsenos simbolis, bet kartu jis ir kelias, kuriuo einama transcendencijos, didžiojo anonimo link (tiesa, jų nepasiekiant), vienas iš būdų įveikti žmogaus išskirtinumą ir susilieti su anapusine būtimi į vienį bei išsivaduoti iš kančios, visada lydinčios žmogų. Paradoksas: žmogus nori išsivaduoti iš kančios, susilieti su transcendencija ir sergsti savo individualumą, gyvena kančioje, nes bijo mirties, kuri būtų radikaliausias būdas atsisakyti individualumo, užglaistyti atsivėrusį plyšį tarp ego ir anapusinės būties.

Besaikis pažinimas veda į mirtį. Toks, profesoriaus Šliogerio galva, modernusis mokslas, kuris stimuliuoja „grynąjį pažinimą“. „Toks mokslas ne mąsto - skaičiuoja, deindividualizuoja, išsklaido formas į formules ir sukuria naują tikrovę - techniką, sukuria grynąjį pažinimą - technologiją. Galutinis mokslinio pažinimo tikslas - formos sunaikinimas ir grynojo santykio dykuma. Pažinimą gali koreguoti tik mąstymas. Tai - paskutinė mūsų viltis.“

Konkrečiau apie tekstą, nagrinėdamas Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, prašneko Saulius Žukas. Jo paskaitų tema - „Liudo Vasario apsisprendimai“. Vėliau paaiškėjo, kad šis paskaitų ciklo pavadinimas gal kiek ironiškas, nes Liudas Vasaris, Žuko nuomone, taip ir nesugeba nieko nuspręsti. Vasaris nori pasiekti tikslą, bet jam daug parankiau, kad jį į tą pusę pavedėtų pats gyvenimas. Žukas įžvelgė romane aiškią vertybių hierarchiją ir tradiciškumą.

Semiotinę liniją pratęsė Lina Kliaugaitė. Ji yra išvertusi vokiečių menotyrininko semiotiko, Algirdo J. Greimo mokinio Felixo Thürlemanno knygą, kurioje nagrinėjami septyni skirtingų epochų paveikslai. Pranešėja perskaitė Jacobo Bellini paveikslo „Kryžiaus nešimas“ (1450) analizės vertimą.

Gerai suprasdami, kad toks filosofijos ir semiotikos kiekis gali susukti galvas, organizatoriai pasirūpino, kad būtų kelios pažintinės paskaitos. Vilija Gudonienė supažindino su komunikacijos teorija. Komunikacija pasirodė beturinti penkiolika sunkiai suderinamų apibrėžimų ir padarė gana padriko mokslo įspūdį.

Antropologas iš Kanados Romas Vaštokas apibūdino kultūrinę antropologiją ir jos problemas. Kultūrinė antropologija - vienas naujausių mokslų, glaudžiai susijęs su archeologija, lingvistika. Antropologas - tarsi instrumentas; tyrinėdamas nežinomą kultūrą, jis turi į ją įsilieti, perleisti per save ir tik tada bandyti ją suvokti, ieškoti sąsajų su kitomis kultūromis.

Labai emocingas ir įdomus buvo istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus ir žymaus išeivijos kultūrininko Liūto Mockūno pašnekesys apie pokario rezistenciją. Mockūnas, pasak Aleksandravičiaus, griauna mitus apie šventus lietuvių rezistencijos veikėjus. Jis surinko daug įdomios medžiagos apie įvairių užsienio žvalgybų ryšius su Amerikos lietuvių organizacijomis bei apie KGB užverbuotus rezistentus, iki šiol laikytus nenuodėmingais (vienas jų - Jonas Deksnys, žymus prieškario liberalų veikėjas, turėjęs ryšių su anglų, švedų žvalgybomis ir KGB). Mockūnas tikisi surinkti visą tą medžiagą į knygą.

Paskutinę studijų savaitės dieną buvo sumanytas apskritas stalas. Filosofai slapta rengėsi diskusijai „Sodeikos skylė, Šliogerio bulvė ir pasaulis“, bet taip ir nespėjo jos pradėti, - laiko, o ir diskutuojančiųjų, kaip ir visą savaitę, pritrūko. Saulius Žukas ir Arūnas Sverdiolas bandė įvertinti tai, kas vyko merdėjančiuose Druskininkuose penkias dienas. Svarbiausia, anot Žuko, kad galima rasti bendrumų, judėti skirtingais keliais į vieną pusę. Sverdiolas nudžiugo, jog šį kartą kalbėta ne keturioms sienoms. Pernai iš studentų nebuvę galima išpešti nė žodžio, „o dabar jūs šnekat, ir jaučiu, kad tuoj visi kartu prapliupsit“. Žukas turbūt pagalvojo: „Neduok Dieve“, nes kartą prispirtas vieno studento liko ir be vakarienės, bandydamas kaip nors įsprausti į semiotinį kvadratą Rytų meno kūrinį.

Nors didžiuma ir šiemet prasmingai tylėjo, diskutuojančių buvo ir gatvėje, ir prie Nemuno, atsukus saulėlydžiui nugaras, ir Liškiavos piliakalnyje, barškant į galvą lietui, ir Druskonio ežero pakrantėje, kur Sauliui Žukui šovė į galvą mintis ant kiekvieno troleibuso šalia reklamų priklijuoti Radausko eilėraštį apie vėją ir gėlę. Gal jau pirktis klijų ir perrašinėti? Ar lauksim kitos vasaros?

Raimondas Celencevičius