Seminarų, simpoziumų, vasaros mokyklų visur rengiama daug ir įvairių. Jų organizatoriai iš anksto apsirūpina finansais, paskelbia būsimas darbo temas ir vadovaujančius profesorius, dalyvių gyvenimo sąlygas bei kainas. Nė vieno iš šių organizacinio darbo atributų neturėjo „Baltų lankų“ studijų savaitė, kurią savo noru bei rūpesčiu grynai visuomeniniais pagrindais surengė keletas entuziastų 1991 metų birželio 29 - liepos 4 dienomis Druskininkuose. Atributai atributais, tačiau organizacinio darbo vis tiek buvo per akis, ir nesklandumai, kurių pasitaikė, atsirado dėl to, kad rengėjai kartais per daug pasitikėjo pažadais ir gera valia. Tačiau dabar iš laiko perspektyvos tie nesklandumai atrodo visai menki, tuo tarpu studijų savaitės turinys įgyja vis daugiau svorio. Pasiskaičius spaudoje apie panašius renginius matyti, kad „Baltų lankų“ studijų savaitė buvo aukšto lygio! Atvykusi iš Kanados Dona Gražytė - Maziliauskienė net palygino jį su anapus Atlanto rengiamais Santaros - Šviesos suvažiavimais; aišku, rengėjai priėmė šitai kaip nepelnytą komplimentą...

Studijų savaitės pagrindą sudarė keturi paskaitų ciklai. Saulius Žukas išdėstė įvadą į semiotinę diskurso analizę, detaliau paaiškindamas terminologiją, apibūdindamas nagrinėjamus prasmės lygmenis bei jų hierarchiją. įvadas buvo iliustruojamas evangelinės parabolės apie vynuogyno darbininkus analize. Teorinę dalį Žukas užbaigė platesne loginio semantinio lygmens eksplikacija. Galiausiai lentoje buvo nubraižytas lemtingasis semiotinis kvadratas.

Semiotinės galvosenos metodiškumo privalumus galima buvo įvertinti, kai diskurso teorijos pristatymą tęsė Jean Delorme — Liono katalikiškojo instituto Biblijos semiotinės analizės profesorius, atvykęs specialiai į „Baltų lankų“ renginį. Sužinojęs, kas jau buvo išdėstyta Sauliaus Žuko, jis toliau analizavo tą patį pavyzdį, išskleisdamas aktantinį analizės lygmenį. Kitose paskaitose Jean Delorme nagrinėjo kitas evangelijų atkarpas, neapsiribodamas semiotine analize ir nuolatos pereidamas į dialogą — daugiausia su Emanuelio Levino kitokybės filosofija. Paskaitas puikiai vertė Danutė Litvinienė: besimokantys prancūzų kalbos turėjo papildomą malonumą lyginti originalą su vertimu, išties kone sinchronišku!

Prie semiotikos paskaitų šliejosi ir vienintelis šiame seminare studentiškas pranešimas — Daivos Astramskaitės atlikta sakmės apie užkeiktus pinigus semiotinė analizė. Gaila, tai buvo paskutiniąją seminaro dieną, valandą prieš išvykstant Vilniaus traukiniui, tad pritrūko laiko diskusijoms.

Arūnas Sverdiolas išdėstė hermeneutikos ir hermeneutinės filosofijos problematiką, tampriai susijusią su reikšmės klausimais, keliamais semiotikų. „Į hermeneutiką kreipiamės tuomet, kai atsiranda sunkumai suprasti tai, kas sakoma“, — pradėjo prelegentas. Jis parodė, kad hermeneutika yra universalus kultūros egzistavimą užtikrinantis mechanizmas. Šio mechanizmo veikimas buvo nagrinėjamas įvairiose plotmėse, pasitelkus gausią kultūros istorijos medžiagą. Hermeneutinės filosofijos atsiradimą Sverdiolas siejo su pamatine kultūros krize ir jos sąlygomis radikaliai iškylančiu aiškinimo galimybių klausimu.

Kultūros interpretacijos temą tęsė Darius Čuplinskas, išdėstęs tai, ką jis pavadino kultūros istorijos metaistorija. Prelegentas nubrėžė kultūros suvokimo bei bandymų ją aprašyti kaitos trajektoriją nuo J. Burkhardto istorizmo per prancūzų „Analų“ mokyklos kelias kartas iki šių dienų amerikiečių kultūros istorikų darbų. Mūsų istorikų pastarojo laikotarpio darbuose susidarius aiškiam metodologiniam
vakuumui, šis kursas buvo svarbus kaip savotiškas vaizduotės įrankis: štai kaip įvairiai gali būti rašoma istorija. O Čuplinskas ir Druskininkuose buvo apsikrovęs knygomis, pasiruošęs kiekvienam patarti ar jas paskolinti, — tad apie jį studentai spietėsi.

Taigi studijų savaitės metu buvo apžvelgti ir pademonstruoti keli šiuolaikinio humanitarinio mąstymo būdai. Šio mąstymo kultūros ir disciplinos stoka Lietuvoje šiandien akivaizdi. Savaitė suteikė galimybę mokytis analizuoti, mąstyti, klausti, dalyvauti dialoge su savimi ir su kitu. Skirtingų disciplinų paskaitose nuolatos iškildavo analogiški klausimai, perskaityti kursai vienas kitą papildydavo ir susipindavo. Prelegentai ir sąmoningai stengėsi sumegzti tarpdisciplininius ryšius dalyvaudami kits kito paskaitose ir užduodami kryptingus klausimus. Tai padėjo auditorijai susiorientuoti, kur yra bendrų problemų pasirodymo vietos arba kaip jos iškyla savitais rakursais skirtingose disciplinose. Tikrą džiaugsmą kėlė J. Delorme pastangos nurodyti kokią semiotikos sąsają su hermeneutika kaip tik toje vietoje, kur išvakarėse A. Sverdiolas mėgino tiesti tiltą nuo hermeneutikos iki semiotikos. Auditorija reaguodavo į tokius iš anksto nenumatytus sutapimus šypsenomis, kurios, ko gero, liko nelabai suprantamos prancūzų profesoriui.

Be šių pagrindinių paskaitų seminare lankėsi ir svečiai. Profesorė Ilona Gražytė - Maziliauskienė iš Monrealio kalbėjo apie feministinę literatūros kritiką, kuri Amerikos žemyne gana plačiai paplitusi — leidžiami netgi specialūs žurnalai. Kritikės aštriai kritikuoja kone daugumą literatūros kūrinių už stereotipišką ir vienpusišką moters vaizdavimą. Feministinės literatūros kritikos uždavinys — išlaisvinti
moterį nuo literatūros jai primetamo vaidmens ir leisti būti pilnaverčiu žmogumi. Druskininkuose gyvenantys poetai Nijolė Miliauskaitė, Vytautas Bložė, Kornelijus Platelis — aktyvūs įvairių ten vykstančių renginių dalyviai. Domėjosi jie ir „Baltų lankų“ studijų savaite, apsilankydavo įskaitose. Savo ruožtu buvo surengti ir jų susirikimai su savaitės dalyviais — tai paįvairino akademinį jos pobūdį. Studijų savaitės klausytojų buvo apie šešios dešimtys, didžiausia dalis — studentai, kuriems jis ir buvo skirtas. Idėja gimė S. Žuko galvoje. Pasitaręs su kolegomis ir jų žmonomis — kas gi be jų atliks „juodą darbą“ — ryžosi tą idėją įkūnyti. Studentai buvo šiek tiek „atrinkti“, rekomenduoti pedagogų. Kviečiami buvo humanitarinius mokslus studijuojantieji iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos universitetų, Vilniaus Akademijos, Konservatorijos ir Pedagoginio instituto. Ir klausytojai, ir lektoriai turėjo atvažiuoti ir pragyventi savo sąskaita. Tiesa, kai kurios aukštosios mokyklos šiek tiek parėmė savo studentus materialiai.

Studijų dienose vyravo demokratiška atmosfera. Dauguma paskaitas lankė labai stropiai, nors kai kurios dienos gal buvo per daug įtemptos — įvykdavo net po penkias paskaitas, ir visos gana sudėtingo turinio. Dauguma paskaitų studentams buvo visai naujos, nes tokių kursų bent pernai neturėjo savo mokymo programose nė viena Lietuvos aukštoji mokykla, jau nekalbant apie vykusią jų kombinaciją, kuri buvo bene didžiausias „Baltų lankų“ studijų savaitės privalumas. Trūko „seminariškumo“, aktyvesnio klausytojų įsijungimo į svarstymus. Bet tokioje gausioje auditorijoje, ko gero, neįmanoma to pasiekti. Daugiau ar mažiau panašių interesų studentams, suvažiavusiems iš skirtingų miestų bei mokyklų, savaitė galėjo tapti pažinties ir bendradarbiavimo pradžios vieta. Kad tai įvyktų, matyt, reikėjo apsigyventi visiems vienoje vietoje. Deja, to padaryti nepavyko: kurortas lieka kurortu, dargi brangiu.

Kodėl gi kurortas buvo pasirinktas studijų vieta? Pirma ir lemiama priežastis — Druskininkų savivaldybė sutiko priimti, apgyvendinti ir leido nemokamai naudotis sale. Profesorius Jean Delorme buvo priimtas ir globojamas „kaip“ miesto svečias. Druskininkuose yra menui ir mokslui neabejingų žmonių, o jeigu jie dar ir valdžioje, kaip Zenonas Streikus, tai tiesiog puiku! Be to, Druskininkai labai simpatiška vieta, ji turi ypatingą aurą. Tarp paskaitų spėdavai atsigerti kavos, pasėdėti prie Čiurlionio namelio ar pasigrožėti Druskonio ežeru. Oras pasitaikė puikus: dienos — saulėtos, vakarai — tykūs. Puiki vieta ir laikas susikaupti bei dirbti.

Živilė Ramoškaitė