Pavadinimas, žinoma, nėra tikslus. Nes tekstas atvyko ne tik iš Vilniaus (o ir, pavyzdžiui, Klaipėdos) bei laikėsi ne vien Druskininkuose (bet ir, sakykim, Liškiavoje). Mat jis (pavadinimas) sukonstruotas paisant gro­žio, o ne tiesos ar gėrio logikos. Ir taip šiame rašinyje bus daroma ne sykį. O kalbama čia apie neseniai pasibaigusią žurnalo Baltos lankos (leidėjas - Saulius Žukas) studijų savaitę, finansiškai paremtą Lietuvos vyriausybės bei Šiaurės kraštų tarybos informacijos biuro, o materia­lizuotą minėtoje vietoje - Živilės Ramoškaitės.

Dalyviai

Buvo keturi paskaitininkai (Arūnas Sverdiolas, Leonidas Donskis, Saulius Žukas ir Alfonsas Andriuškevičius) bei apie keturiasdešimt klausytojų. Pastarieji - įvairių aukštųjų mokyklų humanitarinių dis­ciplinų studentai, doktorantai, dėstytojai; ir šiaip žmonės. Absoliuti dauguma - atvykėliai, paskaitose retai tešmėstelėdavo druskininkietis. Vieni elgėsi aktyviai, kiti - pasyviai, treti - nei šiaip, nei taip. Aktyviau­siais vis dėlto tenka pripažinti pačius paskaitininkus, kurie idėjų „aukšte“ ne kartą viešai, pasak Sverdiolo, niovėsi vienas su kitu. Mė­gino pasiniauti (retsykiais visai fundamentaliai) ar bent ko pasiteirauti ir kai kurie klausytojai, ypač filosofijos studentai; tai turėjo itin džiuginti Arūną, visą laiką troškusį išvysti, kaip jo instaliuotas turinys atrodo klausytojų galvų interjere, ir nuolat dėl šito, anot Donskio, la-mentavusį. Man teko patirti įvairiopą klausytojų nusiteikimą paskaitininko atžvilgiu per vieną ir tą pačią jauną damą. Iš pradžių ji mane išplūdo, įvardydama mano idėjas “visiškomis nesąmonėmis” ar panašiai; po to su gėlėmis rankoje (spėju, jos buvo skirtos man, bet situacija taip susiklostė, kad liko neįteiktos) atėjo atsiprašyti ir net leido skruostais nuriedėti kelioms ašaroms; galiausiai nebekreipė į mane jokio dėmesio. Ir dar apie dalyvius: dalis jų išvyko iš „savaitės“ kaip iš kokios valstybinės valgyklos - niekam nė ačiū nepasakę; tai bent įpratimas antras prigimimas!

Idėjos

Kalba visą laiką sukosi apie kultūrą (apibrėžtis, parametrai, funkcijos, vieta pasaulio struktūroje etc.) ir modernius jos tyrinėjimo metodus. Matyt, būtent modernumas buvo toji instancija, kuri davė Donskiui sankciją pareikšti, jog kultūros filosofija (Sverdiolo disciplina) esanti anachronizmas, dabar jos vietą tvirtai užimanti kultūros teorija (t.y. paties Donskio disciplina), ir tarsi atleisti Arūną iš darbo. Bet šis pa­reiškimo neparašė. O paskaitininkų niautynės ir nurodytuoju, ir kitais klausimais tapo smagių idėjinių išlydžių erdve.

Sistematiškiausias buvo Sverdiolas. Paskelbęs, kad europietiškasis kultūrfilosofinis mąstymas vis dar (nors Europos kultūra nuolat kasasi po savo pamatais) nėra išsprūdęs iš platoniškosios paradigmos, jis argumentavo kultūros neišvengiamybę maždaug šitaip: a) netobulai žmogiškajai būčiai, reikalingai papildymo, ji padeda jį gauti, įgalin­dama dalyvauti amžinybėje ir žvelgti anapusybės (išorinės) link; b) kadangi žmogaus buvimas - esmiškai bendruomeninis, o pasaulis - gyvenimas kartu bendrų tiesų ir vertybių pagrindu, tai tik kultūros produktas, kaip tarpininkas tarp žmonių (prasmės perdavėjas), tepa­daro tą pasaulį įmanomą; c) kaip savirefleksijos priemonė kūrinys (t.y. vėlgi kultūros produktas) tampa būdu susikalbėti ne tik su kitais, bet ir su savimi, atsigręžti į vidinę anapusybę. Tad kultūra stovi tarp dviejų anapusybių!

Donskiui tektų eruditiškiausio paskaitininko titulas. Jis, be to, kas jau minėta, kvestionavo opozicijos natūra/kultūra talpumą, istorizmo absoliučios mirties idėją, pastangas sukurti ypatingą “žmogaus moks­lą” ir pan. Donskis, žerte žerdamas pavardes („jums puikiai žinomas“), idėjas, teorijas, gražiai paanalizavo netikėtu aspektu ir paskirus kul­tūros reiškinius: utopiją, miestą. Iš pastarosios analizės mano širdžiai itin miela buvo idėja apie miestą kaip daugiadimensišką erdvę, kurioje įveikiamas cikliškumas bei fatalizmas ir kur susikuria prielaidos naujiems neregėtiems fenomenams.

Žuką pavadinčiau kruopščiausiu: jis susikaupęs bandė semioti­nių skalpelių aštrumą, operuodamas Dėdžių ir dėdienių fragmento kū­ną. Pasirodė, kad geri ir įrankiai, ir chirurgas: ištrauktos paviršiun to­kios reikšmės ir prasmės, kokias vargu bau buvo suvokę tiek Vaiž­gantas, tiek mūsų ikšiolinė literatūrologija. Pavyzdžiui, kad ir prasmė, kuri iškilo, pasekus „pasileidimo“ izotopiją (iš pradžių Severija „pasi­leido plaukus“, paskui jos „jaunos mintys vėl pasileido į tą pačią pa­slapčių sritį“, galop apysakos veikėja „pasileido [...] į pakalnę, girią“); arba toji, kuri radosi, suvokus, jog kulminacinėje situacijoje (Severija mato prie krūmo „liepsnojantį“ Geišę) pasaulis skleidžiasi visom keturiom stichijom.

Aš buvau įžūliausias: remdamasis keliolika „perskaitytų“ tekstų ir kuklute (žiogiška) patirtim, drįsau kelti reikalavimus viso pasaulio dailės kritikai. Antai prilyginęs meno kūrinį miškui, primygtinai pa­geidavau, kad kritika atskleistų to „miško“ struktūrą, įvardytų jį („ąžuolynas“, „šilas“, „raistas“) ir pasakytų, kur gali išeiti žiūrovas, pro jį prasibrovęs.

Metaforos

Kaip kokie mirtini hermeneutikų bičiuliai labai linkome metaforizuoti. Tiek paskaitų metu, tiek šiaip tenykščiame gyvenime. Gražiai ne­trumpus teorinius pasažus užbaigdavo metafora Sverdiolas. Štai svarstymas apie betarpiškąjį išgyvenimą, jo išraišką bei pastarosios supratimą buvo atbaigtas pastaba, kad proceso gale „sielos klyksmas patenka po mikroskopu“. Donskis griebdavosi angliškų (ir kartais netrumpų) eilėraščių. Žuko metaforos (kai kada „sarmatlyvai“, o kai kada ir visai ne) išlįsdavo iš po vaižgantiško metaforyno marškos. Retsykiais metafora imdavo pūstis ir tapdavo ištisa interpretacija. Taip atsitiko su „namais“. Vėlai vakare, labai nenorėdami leistis nuo Liškiavos piliakalnio ir būti vežami „namo“ (o Dainius iš apačios jau signalizavo), puolėme svarstyti gynybos būdus; aišku, kad tokioj vietoj į galvą teatėjo pilti dervą bei ridenti rąstus; logiškai buvo prisiminti Pilėnai ir padaryta išvada, jog tąsyk kryžiuočiai taip pat norėjo pargabenti lietuvius „namo“, t.y. krikščionybėn, Dievopi; pastarieji, deja, gynėsi kaip patrakę ir galiausiai, kad tik nereikėtų „namo“, patys sušoko į ugnį...

Kontekstas

Jo neaprėpsi. Tai ir M.K. Čiurlionio muziejus (čia vyko paskaitos) su maloniu vedėju, bet įtartinais mūsų genijui skirtais medaliais bei ekslibrisais. Ir Kvakės ežerėlis su nesmėlėtais krantais. Ir „Kepsnių baras“, kuriame nudžiovė mano striukę, bei paštas, kur Linai atsitiko dar blogiau. Ir parkai su fantasmagoriška architektūra, varganokais skulptūros darbais. Ir „Zolotoje kolco“ gėrimų kioske. Ir dvi NVS dalis jungiąs nešvarus mūsų Nemunas. Ir t.t. Sakau, jo neaprėpsi. Bet praėjus porai dienų po studijų savaitės pabaigos mudu su Sverdiolu (dievaži, būnant skyrium) ištiko keistas regėjimas: abiem pasirodė, kad, toldami laike, tekstas ir kontekstas elgiasi skirtingai: antrasis lieka toks pat ar net gūžiasi, menkėja, o pirmasis - toldamas plečiasi, didėja.

BALTŲ LANKŲ seminaro, įvykusio 1992 metų birželio 26 - liepos 2 dienomis Druskininkuose, programa

1.Leonidas Donskis, „Kultūros teorijos įvadas“ (5 paskaitos).

2.Arūnas Sverdiolas, „Kultūros filosofija“ (5 paskaitos, 1 seminaras).

3.Saulius Žukas, „Semiotinė literatūros teksto analizė. Vaižganto Dėdės ir dėdienės“ (5 paskaitos).

4.Alfonsas Andriuškevičius, „Dabartinės dailės kritikos kryptys“ (2 paskaitos).

Alfonsas Andriuškevičius

* Pirmą kartą šis tekstas publikuotas: Šiaurės Atėnai, 1992, liepos 17 d., Nr. 29, p.7.