Erotiškos „Baltos lankos“ semiotiškuose Druskininkuose (1995)

Intelektualinis maratonas, jau tradiciškai prasidedantis Vilniaus-Anykščių Šviesos-Santaros susibūrime, tęsėsi „Baltų lankų“ studijo­mis Druskininkuose. Tiksliau sakant, šįkart ne tiek tęsėsi, kiek savo ryškesniu nei santarietiškas akademizmu, jaunatviškumu ir, vadinasi, entuziazmu „steigėsi“ ir „saugojosi" „Draugystės“ sanatorijose. Žinia, Jaunatviškas entuziazmas savo prasmės šaknimis kyla iš kurtuazinio Jovens - išmintingo ir meilingo džiaugsmo ir juoko. Nieko netrūko: nei savimylos proto, nei kitameilių gundančių žvilgsnių, nei flirto, nei šlovės retorikos, nei magiško, tačiau intencionaliai prasmingo juoko. Netrūko, kadangi Arūnas Sverdiolas kasdien perspėdavo, jog nors kultūra ir kyla iš stokos ir geismų pažadinto erotiškumo, tačiau išlieka tik tada, kada budriai saugosi ir, kaip galbūt pridurtų Saulius Žukas, kai nenutrūkstamai save teisingai semiotiškai identifikuoja. Visos dienos buvo tokios užimtos, kad greičiau ne juodos, o baltos ir ne avys, o proto sirenų giesmių ištroškę mokslingi argonautai laisvingai „ganėsi“ tik juodų prieblandų kavinėse ir baruose. Taigi apie „libertarias“ begalines pranešimų ir diskusijų dienas ir apie laisvas, vokiškai nekultūringas ir prancūziškai necivilizuotas, tamsios prie­blandos barų naktis. Prieblandose išskrisdavo minervų pelėdos, o pa­ryčiais, nusipraususios tik šaltu, vos sruvenančiu vandeniu iš broliš­kų tautų „Draugystės“ čiaupų (dušų nebuvo), jos herojiškai ir protus gundančiai prabildavo šviesiame Čiurlionio muziejaus namelyje.

Arūno Sverdiolo perskaitytas ir diskutuotas ciklas „Steigtis ir sauga“ tapo ne tik jo ruošiamos kultūros filosofijai skirtos knygos ženklia aprobacija, bet ir viso susibūrimo šerdimi. Jo „Steigties“ dis­kusijose „iš savęs“ visai nyčiškos valios dėka konstituavosi diskusijų laukai bei polemikos arenų toreodorai. Tačiau ar toreodorai buvo per daug meilingi, ar publika per daug humaniška, bet visad labai aktyvių diskusijų nugalėtojais likdavo mirti pasirengę „buliai“. Tai padaryti pavyko ir Arūnui Sverdiolui, nežiūrint to, kad, jo manymu, kultūroje visa ko pradžia yra stokojančiųjų „geismas“. Visi, kurie geidžia, yra erotiški, o graikų dievai nieko negeidė, kadangi nieko nestokojo. Šį tezė ir virto kautynių arena. Sukilęs Prometėjas turėjo būti paverg­tas - juk kiekvienas, įžeidęs dievus, turi būti nubaustas. Daug kas norėjo priminti, kad Homero ir Heziodo Apolonas, Dzeusas ir dau­gybė afrodičių sutinkamos tik besiginčijant ar besimylint. O be to, juk ir Sverdiolo dažnai cituoto Platono pasekėjas Plotinas išpuose­lėjo ištisą dieviškojo pertekliaus – emanacijų – teoriją, šie dieviškieji išsiliejimai krikščionių buvo įvardijami kaip dovanojančios meilės aktai. Tačiau pranešėjui buvo artimesnis sokratiškas, ne žmogiško ir ne dieviško, o demoniško Eroto, kuris, žinia, stokojo grožio ir buvo persmelktas geismų, apibūdinimas. Būtent šia sokratiška dvasia Sverdiolas apeliavo į žmogiškąją šiapusinę stoką, kurios paskatinti žmo­nės, norėdami būti herojiški, šlovingi ir nepamiršti, steigia kultūrą. Šiapusybė yra „būties ir nebūties junginys“, tai galimybė, galimos būties – realybės sritis. Ją nešasi laikas, o jame gyvena žmogus. Todėl pastarajam reikalinga tvermė, jis privalo ištverti būtyje. Tvermė žymi besikeičiančią, trokštančią tęstis būtį. Žinia, tokia būtis nebuvo trak­tuojama parmenidiškai, kaip begalinis, nekintantis ir tapatus protui tįsumas. Ji greičiau suponuojama augalų, gyvių ir žmonių troškimo būti, tęstis, grindžiama geismo gyventi. Visa kita tėra pagalba tęs­tinumui. O kultūra yra „vertybių tvermę užtikrinantis mechanizmas“. Kadangi „būtis šiapus yra tvermė“, o tvermė negali pati užtikrinti savo tęsimosi (nes kyla iš stokos, iš geismų), tai būtina sauga, kuri tradicijoje ir istorijoje virsta kultūra. Suvokti žmogiškąją istoriją – vadinasi, suvokti steigties ir steiginio saugos būdus. Galbūt todėl, norėdamas būti subtiliai dėmesingas kultūros virsmams (o kartu išlikti netikėtas ir drastiškas savo išvadomis bei pasirinkimais), pre­legentas įvardijo daugybę geismų (narsumo, šlovės), steigčių (reli­ginių, politinių) ir saugų (raštija, priešų-konkurentų vardų naikini­mas). O kaipgi kitaip, žmogus skleidžiasi laisvėje, o „laisvės medžiaga yra savivalė“. Valia kyla iš širdies ir yra valia steigčiai. Prelegentas savo mąstymo būdus artimai siejo su vokiškąja Bildung idėja, kurią ekstrapoliavo ir antikai bei viduramžiams, iš principo nesiekdamas istorinio tikslumo ir norėdamas maksimaliai atskleisti savo koncep­ciją. Tai mąstymas, iš principo analogiškas Tomo Akviniečio ir Alberto Didžiojo „principiniam kurmiui“, o tai, be abejo, numato eidetinę, o ne įprastinę adekvačiąją žiūrą. Tokiu būdu Sverdiolas nesyk apelia­vo į kupiną išminties ir meilės žmogaus širdį: deja, aiškiaminčiams semiotikams tai nebuvo argumentas, kadangi bet koks prasmingas tekstas (mąstymas kaip tekstas) privalo išsitekti „semiotiniame kvad­rate“. Galiausiai ši taiki polemika, Sauliaus Žuko paskutinės susibū­rimo dienos paskutinėje (kokia eschatologija - išeiga) semiotinėje analizėje, skirtoje kai kuriems Arvydo Šliogerio filosofiniams teks­tams, virto beprielaidės laisvės ir efektyvaus metodologizmo batali­jomis. Belaukiant paskutiniojo teismo baigėsi ir sambūvis. Tarp pra­džios ir pabaigos, šių pasikartojančių „Baltų lankų“ studijų savaitės ciklų, įvyko daug kitų ir geidulingų, ir semiotiškai prasmingų dalykų.

Tas „kitas“ - ir jokiu būdu ne svetimas – pirmiausia buvo Saulius Žukas. Gali atrodyti, kad ir jo semiotinės analizės išliko daugelio trokštančių, bijančių ir neapkenčiančių (meilės atmaina) širdžių –bankininkystės ir sėkmingo gyvenimo būdų reklamos – sferoje. Ir nors širdžių tvermė menkai saugoma Plieninėse Saugyklose, tačiau indė­lininkų viliojimas ir gundymas, be abejonės, yra geidulingos lietuviš­kos Laumės mokinių amatas. Tad kaipgi dažniausiai suviliojami tie, kurie amžinai stokoja? Štai čia ir buvo reikalingas visas semiotinis metodinis ir analitinis aparatas, kuriuo mikliai manipuliavo prelegen­tas. Dauguma firmų ir bankų prieš pasirašydami realią sutartį sudaro ikirealų pasitikėjimo susitarimą, kuris yra nulemiamas reklamos, ofi­cialaus įvaizdžio bei firmos veiklos stiliaus. Semiotiką kaip ir domina pasitikėjimo ryšio atsiradimo galimybės bei šį pasitikėjimo aktą skati­nanti ir įteisinanti retorika. Pasitikėjimo ryšys visuomenėje prasideda ypatingos legendos kūrimu. Saulius Žukas pažymėjo, kad dauguma Lietuvos bankų pradeda suvokti vietinę konjunktūrą ir geba pasi­rinkti ganėtinai adekvatų prisistatymą. Štai keletas paprasčiausių reklamos taisyklių: iškart įrodyk, kad esi senas, vadinasi, patikimas, ir modernus, vadinasi, perspektyvus. Tai galima padaryti reklami­niame buklete pateikus banko nuosavybėje esančio seno pastato ar jo detalės nuotrauką, imitavus senovę kokių riterio šarvų ar senų metalinių durų dėka. Be to, svarbu, kad čia pat išvystume galybę kompiuterių ir apeliacijų į konsultantus iš Vakarų. Pridurčiau, kad visa blogybė tik ta, kad lietuviškų bankų vadovų veidai, nors ir retu­šuoti, didesnio pasitikėjimo nekelia. Kitaip tariant, ne veidrodis kal­tas..., kaip sako sena rusų patarlė. Kitas gundymo būdas – minėti vaikams ir invalidams skirtą labdarą. Tačiau vertėtų sulyginti banko valdytojų atlyginimų metinę sumą su metams skirtu šalpos fondu. Trečia, reikia kurti intymią – „sakyk man „tu“, – tačiau neįžeidžiančią atmosferą. Ketvirta, nebijok mesti iššūkį konkurentams ar net visuomeniniams procesams. Kaip pastebėjo pranešėjas, „iššūkio“ žanrui būdinga gana sudėtinga strategija ir ji gali būti įdomus se­miotikos objektas. Liūdniausia padėtis reklamų, pristatančių lietu­višką firmą ar banką Vakarų šalyse, Rusijoje ir, tarkim, Arabų Emy­ratuose. Paprastai nėra pasidomima tenykštėmis įtaigos sąlygomis, pasikliaujama intuicija ir todėl tokią reklamą dažnai lydi emocijos, svyruojančios tarp atlaidžios ironijos ir atviro homeriško juoko. O kaipgi – juk bankų reklaminę veiklos strategiją nulemia arba labai įgudę sovietinėje sistemoje administratoriai arba naujoji „japių“ kar­ta. Japiai - tai puikiai mokantys užsienio kalbą, be galo pasitikintys savimi jauni žmonės. Japiams nėra būdingas bent kiek subtilesnis humanitarinis išsilavinimas, o tik išorinis įvaizdis ir minimalus finan­sinių operacijų suvokimas, todėl pastarieji ne visada kelia pasiti­kėjimą, o tai turi įtakos sudarant tarptautines preliminarias sutartis. Vienas Sauliaus Žuko pranešimas buvo skirtas Gedimino laiškų ana­lizei. Buvo išryškintas semiotinis kvadratas: krikščionis-pagonis­nepagonis-nekrikščionis. Tačiau didžiausią susidomėjimą sukėlė ne tai, o trumpa Šv. Sosto legatų, pasiųstų tartis su Gediminu dėl krikšto, ataskaita apie didžiojo kunigaikščio rūmų intrigas. Žinia, ne tik mūsų protas pripildytas intrigų ir detektyvų geismo, matyt, mūsų protėviai šiuo atžvilgiu buvo pakankamai modernūs.

Paskutinis šios vasaros „Baltų lankų“ sambūvio Druskininkuose pranešimas buvo Sauliaus Žuko „Arvydo Šliogerio filosofinių tekstų analizė“, – išryškinta jėgos idėja bei veiklios jėgos principas filo­sofijoje.

Trečiasis pranešimų ciklas priklauso Leonidui Donskiui. Pirmasis ir antrasis jo pranešimai buvo išsami ir nuosekli straipsnių, paskelb­tų šeštame „Baltų lankų“ numeryje, interpretacija. Pirmame pranešime buvo cituojamas ir komentuojamas Norberto Eliaso tekstas apie kul­tūrą ir civilizaciją. Leonidas Donskis žaviame retoriniame diskurse subtiliai traktavo civilisation ir Kultur idėjų istoriją kaip dvi po ap­švietus epochos susiklosčiusias svarbiausias europietiškos moderni­zacijos galimybes. Diskusijos kilo dėl sudarytos binarinės opozicijos (civilizacija-kultūra) realumo. Žinia, ir dialektikos, ir struktūralizmo metodai remiasi priešybių arba binarinių opozicijų egzistavimo prie­laida. Manyčiau, šis klausimas, visada keblus įvairioms pretenduo­jančioms būti mokslu disciplinoms, buvo subtiliai apeitas apeliuojant į tai, kad pasirinktos priešybės turi tik instrumentinį pobūdį. Juk galėjo iškilti (bet taip neįvyko) problema, ar tai iš tiesų dvi europietiškame mentalitete besirungiančios galimybės, pasaulio suvokimo strategijos, ar tik du tarp kitų pasirodę mums įdomesni vyksmai. Šiai išskirtinei opozicijai diskusijų metu buvo bandoma priešinti italų renesanso metu gimusią ir išsiskleidusią savitą humanitas idėją, kurios genezę galime atsekti ir porenesansinėje epochoje, ir kuri neretai bu­vo priešinama civilizacijos ir kultūros sąvokoms. Buvo paminėta ir lietuviško „dvasingumo“ sąvokos reikšmė, netapąti nė vienai iš trijų pasiūlytų galimybių. Bet tai buvo tik ironija lietuvių ypatingo dvasin­gumo ir sintetinės kultūros mito atžvilgiu.

Antrajame pranešime, skirtame šiuolaikinei civilizacinės sociolo­gijos tematikai, Leonidas Donskis svarstė Shmuelio N. Eisenstadto, Louis Dumont'o ir Vytauto Kavolio lyginamųjų civilizacinių stra­tegijų santykį ir galimybes. Prelegentas pažymėjo, kad minėtų auto­rių tyrinėjimo dėka buvo labai išplėstos sociologijos mokslo ribos, atrasti glaudūs ir efektyvūs santykiai su idėjų istorija, mentalitetų istorija, istorine antropologija ir t.t. Akivaizdu, kad daugelis šiose teorijose aptariamų faktų ir sąvokų genezės momentų šiuo metu ga­na efektyviai naudojami išryškinant skirtingas simbolinės mąstymo organizacijos struktūras. Vieną subtilybę, sukėlusią tam tikrą audi­torijos susižavėjimą, verta paminėti. Ten, kur meilė ir filosofiniai geis­mai, kur naktimis gaivinama kurtuazija, neišvengiamai turėjo būti paminėta ir Kamasutra (antraip būtume, bent jau teoriškai, likę tikrais europocentristais). Tačiau Leonidas Donskis, apeliuodamas į Algio Mickūno Kamos studijas, pažymėjo, kad begalinių ir įmantrių lyti­nių aktų vaizdavimas kai kuriose Indijos šventyklose europinėje kul­tūroje buvo ir yra kompensuojami froidistinio sąjūdžio. Kitaip tariant, froidizmas traktuojamas ne kaip ypatinga psichoanalitinė teorija, o kaip tam tikra simbolinio mąstymo sąranga, atliekanti mūsų gyve­nime analogiškas funkcijas, kaip Kama Indijoje. Kai jums pritrūks praktinių Kamasutros įgūdžių, imkite ir skaitykite Siegmundo Freudo raštus ir tikrai kompensuosite savo rytietiškai geismingus jausmus.

Ko gero, čia verta priminti dar du geismingus pranešimus. Tai Man­to Adomėno „Lietuvių kalbos politika: prielaidos ir pasekmės“, kuria­me buvo tęsiama „Naujajame židinyje“ prelegento pradėta diskusija apie Lietuvoje kalbininkų uzurpuotą ir monopoliškai įgyvendinamą kal­bos politiką, apie preskriptyvų kalbininkų tyrimų pobūdį, apie tai, kaip gyvoji kalba represuojama bendrinių kalbos normų. Visas šis rimtas kritinis diskursas buvo nušviestas, mano nuomone, sakramentalaus palyginimo. Mantas Adomėnas, kritikuodamas nekritiškus daugelio lingvistų pasisakymus apie lietuvių kalbos išskirtinį „dva­singumą“, paminėjo ir tokius vieno lietuvių kalbotyros profesoriaus žodžius: lietuvių kalboje vartojama daug lūpinių priebalsių ir tik to­dėl, kad pokalbiuose mūsų lūpos dažnai būna išsikišusios ir jomis įvairiai manipuliuojama, lietuvių tauta yra išskirtinai meilinga ir to­dėl dvasinga. Kitame, mano, pranešime, skirtame „Magiškiesiems mąstymo horizontams“ (kita, ironiška, redakcija - „Stebuklinio mąs­tymo akivarai“) be įvairiausių magiško pasaulio suvokimo prielaidų buvo aptariamas ir nediferencijuotas mąstymas tam tikrame simpa­tiniame režime. Buvo cituojamas renesanso mago Porto palyginimas: „Gedulo rožės, kurias padedame ant kapo laidotuvių metu, vien tik dėl mirties kaiminystės daro mirtinai nuliūdusiais tuos, kurie įkvėpė jų aromato“. Žinia, magija – blaivaus proto žmonių mokslas, o kalbi­ninkai visada pasižymėdavo blaiviais samprotavimais, todėl lietuvių tauta yra dvasingiausia ir meilingiausia. O kadangi šią „Baltų lankų“ studijų savaitę susirinko dvasingi lietuvaičiai, tai jie galėjo dominuo­jant lūpiniams priebalsiams kalbėti tik apie geismų skatinamą saugą ir, be abejo, apie valią, kurios mums nuolat trūksta.

Valią interpretacijai savo pranešime („Nietzsches perspektyvizmo koncepcija“) aptarė Arūnas Mickevičius. Pastarojo pranešimo šerdis, ko gero, buvo sprendinys: jei pasaulyje dominuoja tik valia įteigti savo nuomonę, kuri nedelsiant virsta nuosavybe, tai pats pasaulis yra niekas kita kaip „nepasiekiamo pasaulio originalo kopija“.

Įdomus buvo Romo Vaštoko Antropologinis etiudas, skirtas dar tebegyvai Lietuvoje Vakarų fobijai. Dalius Jonkus aptarė europietiš­ko mokslo sampratos genezę nuo antikos iki moderniųjų amžių. Pa­grindinis dėmesys buvo sukoncentruotas būties, begalybės ir gamtos sampratų istorijai, kurios šviesoje ir buvo komentuojama mokslo raida. Buvo pažymėtas įdomus, poleminis gamtos deenergizacijos, jos nuveiksminimo procesas plėtojantis Europos civilizacijai. Žinia, savo galias praradusi gamta, perteikė jas žmogaus vaizduotei ir valiai.

Kaip šalta bausmės grėsmė po erotinių (šlovės, bankininkystės ir kūniškųjų) vizijų kartkartėmis nuskambėdavo Aleksandro Dobrynino diskursyvinis dviejų paskaitų ciklas, skirtas kriminalinei retori­kai. Juk ten, kur skleidžiasi geismai, nuo herojiško šlovės siekio ir subtilios meilingų žvilgsnių kurtuazijos iki įmantriosios Kamasutros, ir ten, kur nėra pakankamai saugos, visados ateina metas į toreodorų areną įžengti kriminalistui. Prelegentas, aptardamas kriminalinę si­tuaciją posttotalitarinėje Lietuvoje ir norėdamas atskleisti totalitarinės visuomenės griuvimo įtaką mūsų visuomenei, operavo modernizuota Durkheimo „atomizuotos visuomenės su mechaniniu solidarumu“ samprata, tuo pačiu siekdamas apibūdinti modernios organinės vi­suomenės tapsmo Lietuvoje galimybes bei šių vyksmų sąveikas su kriminaline situacija šalyje. Vykstant tokiems modernėjimo proce­sams problematiška tampa pati nusikaltimo samprata. Todėl svarbu suvokti, kokiu būdu mes pasirašėme kontraktą dėl visuomeninių ribų, tarp kurių sprendžiama apie nusikaltimus. Šia proga Aleksandras Dobryninas, pasitelkdamas kontentanalizės metodiką, analizavo Sei­mo diskusijų, susijusių su nusikaltimų kontrole, medžiagą. Buvo pa­stebėta, kad Lietuvoje nėra pakankamai subrendusi taiki socialinės nusikaltimų kontrolės strategija. Paprastai Seime ir vyriausybėje ne­kritiškai „šokinėjama“ nuo vienos sampratos prie kitos. Parlamente vykusių diskusijų metu buvo įvardyti visi galimi variantai: kova su nusikalstamumu, kova su nusikaltėliais, nusikalstamumo kontrolė. Prelegentas pažymėjo, kad „nusikalstamumas“ yra ideologizuota to­talitarinių laikų sąvoka, nenurodanti jokio konkretaus objekto. Kai pasirenkama karo su nusikalstamumu retorika, šalyje mažiausia dė­mesio imama skirti socialiniams nusikaltimų kontrolės mechaniz­mams ir atsiduodama galingai ideologinei propagandai. Kitas reika­las, kad ir tokiose šalyse, kaip JAV, taipogi aktyvi yra ne tik socialinių reformų, bet ir kovos, tačiau ne su nusikalstamumu, o su nusikaltėliais retorika, kuri lemia tenykštį neideologizuotą požiūrį į nusikaltėlius.

Savitai, įdomiai šios stovyklos metu semiotiniame diskurse buvo perskaityti Imeldos Vedrickaitės ir Aistės Andriušytės pranešimai. Ža­vios merginų intonacijos kalbant apie Antano Škėmos kūrybą ir se­novinę magišką lietuviškų durų simboliką gaiviais vėjais nuošė per galbūt pernelyg filosofines erotiškas „Baltas lankas“. Tačiau atėjo metas prabilti didžiajai „Baltų lankų“ stovyklos globėjai Živilei Ra­moškaitei, kurios intriguojantis balsas man visada asocijavosi su intelektualinių dienos (šviesos) procesų pradžia ir pabaiga (kurie kur nors visad sutampa). Baigėsi kurtuazinės intrigos. Jų tradiciniai trikampiai, virtę semiotiniais kvadratais, magiškai pamatavo istorijos ciklus. Tad iki kitų „Baltų lankų“.

Gintautas Mažeikis