Baltos lankos'99

Šiemet A.J. Greimo semiotikos studijų ir tyrimų centro organizuotoje ir Atviros Lietuvos fondo paremtoje studijų savaitėje Druskininkų Čiurlionio namelyje buvo perskaityti tokie pranešimai: A. Mickūnas. „Globalizacijos problema“ (4 paskaitos); Arūnas Sverdiolas. „Pamėklių būtis“ (3 paskaitos); Tomas Sodeika. „Juslės“ (I. II. III); Arūnas Gelūnas. „Tvarkos koncepcija: dvi alternatyvos“ (2 paskaitos); Nerijus Mileris. „Kelio etiudai“; Nerija Putinaitė. „Platono ir Kanto metaforikų palyginimas“; Regina Čičinskaitė, Darius Kovzan. „Bachtino dialogo samprata“; Kęstutis Nastopka. „Boschas lietuvių poezijoje“; Saulius Žukas. „Ko liūdi lietuvis“; Daiva Vaitkevičienė. „Garsiniai vaiz­diniai mirusiųjų apraudojimo raudose“; Agnė Narušytė. „Fotografija apie žaidimų aikšteles“. Be to, įvyko labai sėkmingas bendras seminaras, skirtas Platono olos alegorijai (Sverdiolo nupiešta olos schema tapo pačia populiariausia studijų savaitės „vaizdine priemone“).

Šių metų pranešimuose galima išskirti vyravusias dvi pagrin­dines tarp savęs labai glaudžiai susijusias izotopijas – tapatybės problemos ir patirties formų problemos.

Algis Mickūnas, skaitydamas globalizacijos problemai skirtą pranešimų ciklą, tapatybės problemą aptarė iš dviejų perspektyvų – valios metafizikos bei kosminės sąmonės. Kosmine, ciklinę sąmonę jis apibūdino Nietzsches žodžiais: aš esu viskas, kas buvau ir kas būsiu. Mickūno teigimu, Vakaruose, kur absoliutus pastovumas reiškė absoliučią jėgą, o kosmosas buvo supaprastintas į absoliučios dabarties tašką, iš kurio dabar bandoma išeiti (be kita ko, pasitelkiant ir kitų kultūrų, pvz., Indijos, patirtį), kosminės sąmonės link buvo pasukta būtent nuo Nietzsches, padariusio kalbinę nuodėmę ir pareiškusio, jog viskas yra tapsmas, ne laike, bet laikiška. Pa­neigdamas laiko trukmės metaforą ir linijinį laiką bei iškeldamas gyvybės metaforas ir alternatyvų – ritminį, muzikinį laiką, Nietzsche kalbą pakeitė iš linijinės, loginės į muzikinę, ritminę. Kosmosas, apie kurį, kaip minėta, buvo mąstoma kaip apie absoliučios dabarties tašką, imtas apibūdinti rato me­tafora, amžinybė tapo cikliška. Kiekvienas įvykis yra savo paties pradžia ir pabaiga, kiekvienas įvykis atveria erdvę ir laiką į visas puses. Taip įsigalioja gelmė, o ne praeitis ir ateitis: nėra tįsaus laiko ir erdvės, erdvė driekiasi ne kokia nors kryp­timi, o į visas puses. Viskas eina iš gelmės, „erdvinasi“ ir „laikinasi“, dinamiškai kinta, o pasaulio vienybę palaiko die­vybė – „pasaulio klijus“. Kadangi laike sąmonė yra duotis, o laikas, erdvė ir judesys – bet kokios sąmonės prielaida, kai suardoma erdvė ir linijinis laikas, prarandama orientacija. Tokia atvira sąmonė neturi fiksuoto atskaitos taško; kosminės sąmonės atskaitos taškai įvairūs, ir iš kiekvieno taško viskas plečiasi kitaip. Visko laikiškumas pažįstamas žvelgiant būtent iš kosminės plotmės, atvira sąmone, o savo laikiškumo suvo­kimas daro žmogų dinamišką, kaip kad buvo graikų atveju. Taigi eidamas į savo ateitį žmogus susitinka su savo praeitimi, teigė Mickūnas.

Duotims jautrią kosminę sąmonę (kai kiekvienas įvykis daro įtaką kitiems) Mickūnas pateikė kaip tam tikrą moder­nizme atsiradusios valios metafizikos (galimybių, ką norima įgyvendinti, o ne duočių pasirinkimo) alternatyvą. Jis teigė, kad postmodernybėje, kai nebėra esmių (esmiška virto homo­geniška, gamta supaprastinta į medžiagiškumą, žmogus per­keltas į transcendentalinę logiką), prie visatos prieinama tik metodais. Dviejų šiuo atveju svarbiausių dalykų - įrankinio racionalumo (reikia žinoti, kaip veikti) bei metoniminės reli­gijos (viskas atstovauja visatai, viskam) – derinys įgalina bet ką pakeisti bet kuo, viską iš visko padaryti. Taigi modernioji magika, susidedanti iš diskurso ir medžiaginių sąlygų su­kūrimo, gali pakeisti širdį, ranką ir visa kita bei žada tokį „atsarginėmis detalėmis“ sukuriamą nemirtingumą (nemirtin­gumas kaip dublikatas, kaip sakė Sverdiolas, kalbėdamas apie simuliakrus).

Pristatydamas dvi tvarkos koncepcijos alternatyvas, Arū­nas Gelūnas aptarė fabriko tvarką, kuri siejasi su moderniąja magika. Fabriko tvarka yra deterministinės tvarkos, „varžan­čių gniaužtų“ rūšis; ji paremta principu „neturiu – turėsiu“, nes viską galima pagaminti, ir efektyvumo siekimu. Kaip gali­mą opozicinę fabriko tvarkos sritį Gelūnas įvardijo meną. Tačiau ir menas yra veikiamas rinkos – fabriko tvarkos: išėji­mas į meną praryjamas fabriko, gaminančio sau reikalingas ir tinkamas meno rūšis. O tokiai tvarkai nepaklūstantis menas yra „išėjimas paraštėje; laisvė, neduodanti duonos“. Gelūno teigimu, deterministinės, taigi ir fabriko tvarkos, ribos baigia­si ten, kur, Mažajam Princui atsisakius siūlytų tablečių nuo troškulio, nusprendžiama lėtai nueiti prie šulinio ir atsigerti vandens.

Plačiausiai tapatybės problemą aptarė Arūnas Sverdiolas, tęsdamas artefaktų tyrinėjimą ir šį kartą analizuodamas pa­mėklių būtį. Išeities tašku jis pasirinko Baudrillard'o apibū­dintus tris istorinius simuliacijos tipus (laike išdėstytas plot­mes). Pirmasis – negamybinis ir nekonstruktyvus ikipramoninės epochos (klasikos ir renesanso) simuliacijos tipas, kai buvo stengiamasi (nors ir arbitriškai) pamėgdžioti gamtą ir sukurti jos simuliakrą. Antrasis – su gamyba ir pramonės revoliucija susijęs etapas, kai tikrovė ne pažįstama, o gami­nama, kai tampa įmanoma ne atvaizduoti bet ką, bet paga­minti bet ką (prisiminkime moderniąją magiką). Ženklas liau­jasi nurodyti gamtą ir ima nurodyti rinkos dėsnius, produk­ciją ir pan.; įsivyrauja serijinė gamyba ir serijinė tapatybė. Gaminių tikrovė atsiskleidžia kaip esmiškai serijinė, kas indi­vidualu tampa negatyvu. Trečiasis yra dabarčiai būdingas simuliacijos tipas – tai masinės informacijos priemonių sritis, kur produkciją pakeičia reprodukcija.

Menas – senas ir galingas simuliakras, todėl nenuostabu, kad nuolat buvo keliama meno santykio su tiesa problema. Aptardamas meną kaip vieną iš simuliakrų, Sverdiolas aptarė pamėklių būtį antikoje, Platono meno vertinimą tiesos po­žiūriu, regimybės ir tikrumo problemą bei Platono sudarytą pirminio dirbinio, jo atvaizdo ir jo atvaizdo atvaizdo hierar­chiją. Jis akcentavo, kad tikrosios ypatybės graikams buvo matuojamos, skaičiuojamos ir sveriamos. Šiuo požiūriu itin įdomus pavyzdys – per proporcijas nusakomas grožis gana dažnai, pavyzdžiui, frontono skulptūrų ar milžiniškų statulų veidų atvejais, iškraipytas tam, kad žiūrėtojui jos atrodytų proporcingos. Taigi žiūrėtojo pozicijos įskaičiavimas ir nukry­pimo nuo normos (kaip deformuoti proporcijas, kad skulptūra ar statinys atrodytų tobulai proporcingas) apskaičiavimas yra ypatingo simuliakro kūrimo pavyzdys.

Baudrillard'o simuliacija yra reprezentacijos sąvokos ati­tikmuo; į tai, kas reprezentuojama, žiūrima teorinio dalyvio požiūriu, t. y. tam tikra patirties forma. Šiame kontekste labai parankus žodis mėklinti, iš kurio ir kildinami žodžiai „pa­mėklė“ ir „pamenąs“. Mėklinti reiškia įvairius sąmonės veiks­mus, susijusius su sprendimo galiomis. E. Frenkelis Etimolo­giniame lietuvių kalbos žodyne pateikia tokias šio žodžio reikš­mes: denken (galvoti, mąstyti), meinen (manyti, turėti galvoje), vorstellen (pristatyti, supažindinti; vaizduoti, įsivaizduoti, su­prasti); Dabartinės lietuvių kalbos žodynas – spėti, minti; manyti; numanyti, nutuokti (suprasti); truputį prisiminti. Taigi šis žodis puikiai tinka tai realiai patiriamai ne visai realiai plotmei nusakyti ir gerai atskleidžia glaudžią pamėklių, arba simuliak­rų, sąsają su įvairiomis tikromis formomis.

Tai ypač akivaizdu kalbant apie trečiojo, dabarčiai būdingo simuliacijos tipo – masinės informacijos priemonių, TV, kom­piuterio ir panašią patirtį, apie virtualiąją tikrovę. Beje, šis simuliacijos tipas jau nebegali būti laikomas reprezentacijos, kaip atstovavimo, atvaizdavimo, sinonimu. Sverdiolas aptarė Deleuze'o mėginimą konstruoti netapatybės filosofiją ir siekį apmąstyti simuliakrą. Simuliakro ir regimybės (reprezenta­cijos) panašumas – tik formos lygmenyje; iš tikrųjų simuliaci­ja ne pakeičia tikrovę, o despotiškai ją performuoja. Efektas – veiksminga iliuzija, už kurios nėra jokios tikrovės.

Taigi postmodernybėje simuliacija pasirodo kaip ji pati: pro­dukciją pakeičia informacija grįsta reprodukcija, simuliaciją valdo kodas. Tikrovė sudaryta iš skaitmeninio kodo, o atga­minamas produktas yra lygiai toks pats, kaip ir originalas. „Atgaminimas yra dirbtinis tapatybės sugrąžinimas. “ Tikrovei transformuojantis bei totalizuojantis atgaminamų simuliakrų visumoje išnyksta ir subjektyvi, ir objektyvi tikrovė, laikas ir erdvė, atsiveria hiperrealybė. Ji nesiremia jokia kita tikrove ir yra savireferentiška ženklų sistema. Hiperrealybė tampa reales­nė už realybę. Simuliakras čia nei realus, nei nerealus, nėra įmanoma nei atsekti tikrovę, nei demaskuoti iliuziją. Puikus tokio simuliakro įtakos pavyzdys – Eizenšteino filmas Oktiabr. Kamera kontaminuoja tikrovę – ne tik vaizduoja įvykius, bet ir kuria juos; nežinia, koks būtų buvęs Spalio revoliucijos liki­mas, jei Eizenšteinas nebūtų jos „įamžinęs“, teisingiau, nebūtų jos sukūręs tam tikroje plotmėje.

Šioje vietoje galima būtų prisiminti tai, į ką atkreipė dėmesį Saulius Žukas savo pranešime apibendrindamas 1990 ir 1998 metų Vilmorus apklausos dalyvių atsakymus. Jis teigė, jog res­pondentai atsakė gana saugiai besijaučią savo gatvėje, miesto rajone ar net mieste, bet Lietuvoje jie jaučiasi nesaugiai. Sava aplinka, šiaip žinom, pažįstama tiesiogiai, o visos Lietuvos „tikrovės“ patirtį formuoja masinės informacijos priemonės.

Savo pranešime „Kelio etiudai“ Nerijus Milerius taip pat kalbėjo apie specifinę patirties formą - kelionę. Kelias nėra atkarpa tarp A ir Z, o piligrimo išmintis sako, jog kelionė, kuri neišjudina keliautojo iš vietos ir jo neperkeičia, nėra kelionė. Milerių domino kelio motyvai kasdienybėje – srityje „be per­skyros tarp antropologijos ir kosmologijos“. Jis aptarė keletą kelio, kurį apibūdino kaip spontaniškos tvarkos lauką, mo­tyvų: kelio pradžios ir pabaigos, kelio lauko, kelionės pake­leivių bei vienatvės ir susitikimo nostalgijos motyvus. Kelyje dėmesio centre turėtų būti aktuali situacija, o tikslas – santy­kinai periferijoje. Tačiau ar įmanoma gyventi kasdienybėje, neužbėgant į priekį, nesakant „op“, dar neperšokus upelio? Kasdieniams veiksmams trūksta dėmesio intensyvumo. Be to, ne tik žmogus kelionės pradžioje ir pabaigoje nėra vienas ir tas pats asmuo, artuma taip pat turi savo dinamiką – išvykus kitur, namai irgi keičiasi.

Tomas Sodeika šiemet nagrinėjo pojūčio ir refleksijos tar­pusavio santykį. Išeities tašku jis pasirinko Locke'o sensation ir reflection perskyrą ir domėjosi pojūtiniu tokios skyros pagrin­du - ar įmanoma pagauti savyje tai, apie ką kalba Locke'as, t. y. ar galima atrasti pojūtį ir refleksiją kaip du skirtingus dalykus ir kaip tai galima padaryti. Modernioje filosofijoje, pasak Sodei­kos, judama pojūčių eliminavimo link, juslumas lieka veikla atlikti pagalbinei funkcijai. Jis bando atgręžti atgal nusigręžimą nuo juslių kaip savarankiškų ir ieškoti pirminės kalbos. Sodei­ka teigė, jog galima tikėtis, kad jusliniame lygmenyje yra reflek­sinės struktūros – struktūros, leidžiančios kalbėti jei ne apie refleksiją, tai bent apie jos analogą, kitos rūšies refleksiją. Prane­šėjas ne tik bandė apibūdinti tokį žodžiais sunkiai nusakomą dalyką, jis pateikė ir pasirinktų paveikslų skaidrių bei muzikos įrašų, suteikdamas auditorijai galimybę taip pat pabandyti pačiame pojūtyje aptikti ir pojūtį, ir refleksiją. Pasitelkęs tai, ką Gadameris rašė apie teoriją bei teorus, kaip šalia orakulo esan­čius ir dalyvaujančius veiksme, jis iškėlė tikslą kiekvieną garsą girdėti kaip tikrovę.

Nagrinėdamas pojūčio ir refleksijos tarpusavio santykį, Sodeika nubrėžė paralelę tarp teksto ir refleksijos, opoziciją pojūtis vs refleksija papildė opozicija patirtis vs tekstualumas. Tekstą jis apibūdino kaip beerdvį ir belaikį (hiperrealybė), kaip skylę pasaulyje, pro kurią matome. Ta skylė, jo nuomone, deformuoja, arba panaikina, juslių lygmenį – skaitomo teksto atveju kalbama apie deformuotą, arba panaikintą, vizualumą, o kalbamo teksto atveju – apie panaikintą audialumą. Jo nuo­mone, tokiais atvejais pojūčio nelieka, tik refleksija. Taigi So­deika sudaro opoziciją tekstas vs patirtis (beje, šią opoziciją jis pasitelkė ir kalbėdamas apie Platono olos alegoriją), o tekstą apibūdina kaip savarankiška tapusios refleksijos veiklą. Dailės atveju tekstas yra piešinio skaitymas, įprasminimas. Meno kūrinys yra langas, pro kurį žiūrime į pasaulį, o paveikslai – žiūrėjimo modeliai.

Kęstutis Nastopka, skaitydamas pranešimą apie Boschą lietuvių poezijoje, pateikė kiek kitokį teksto ir patirties san­tykį. Jis tyrinėjo specifinę patirties formą – kai patirtas teks­tas, šiuo atveju paveikslas, tampa eilėraščio inspiratoriumi. Analizuodamas Boscho dailės atgarsius 7–8 dešimtmečio lie­tuvių poezijoje – Juškaičio, Gedos, Bložės kūryboje, jis spren­dė teorinę problemą – kaip pasirinkti dailės ir poezijos ly­ginimo pamatą. Kadangi reikšmė yra vieno kalbos lygmens transponavimas į kitą, jo teigimu, dailę ir poeziją galima lyginti tada, kai jas sieja vienoda kalbos interpretacija. Tad Nastopka pasitelkė gyvenimo formos sąvoką, kurią apibū­dino kaip tam tikrą kalbos veiklą, aktyvią kalbą su savo in­tencijomis. Taigi jis išanalizavo pasirinktus minėtų autorių kūrinius bei Boscho paveikslą Linksmybių sodas, bandydamas apčiuopti bendrą intersemiotinę schemą – gyvenimo formą. Pranešėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad priimantysis tekstas transformuoja Boschą – kiekvienas poetas įtraukia skirtingus paveikslo matmenis, kiekvienas poetas paveiks­lą patiria vis kitaip. Nastopkos nuomone, tokiu atveju ne skylės, o kitokio tipo tikrovė įsiterpia į pasaulį. Sverdiolas pridūrė, kad poetikos yra savitos patirties sritys, hiperontologijos.

Neįmanoma aprašyti visų prasminių sąšaukų, skirtingiau­siuose pranešimuose pasikartojančių motyvų, kaip ir neįma­noma perteikti tos atmosferos, kai tai, kas pasakyta paskaitose, varijuojama įvairiausiose diskusijose, aptarinėjama skirtingose plotmėse. Tai – teksto ir dalyvio patirties problema.

Gintautė Lidžiuvienė