Akademinė Druskininkų savaitė. 2000

Šių metų birželio 29-liepos 5 d. vykusioje Baltų lankų studijų savaitėje Druskininkuose, kurią organizavo A.J. Greimo semiotikos studijų ir tyrimų centras, rėmė Atviros Lietuvos fondas, susipynė keletas istorijų, taigi ir priešistorių bei poistorių. Viena vertus, 10-ties metų sukaktis vertė grįžčioti į Druskininkų vasaros stovyklų istoriją (jos šešėliai šmėsčiojo Platono ola tapusioje memorialinio M.K.' Čiurlionio muziejaus saliukėje bei į ją vedusiame „tunelyje“), kita vertus, pagrindinę „istoriją“ – apie juslių raišką – „čia ir dabar“ rezgė įvairaus – filosofinio, filologinio, sociologinio, antropologinio – raugo pranešėjai. Galbūt dėl to šios „istorijos“ rezginys išėjo išties komplikuotas – su galybe siūlų, tįstančių tiek laike ir erdvėje (pvz., nuorodos į Greimo centre vykusius ar dar tik vyksian­čius seminarus), tiek apskritai galvojimo lygiagrečių lauke (pvz., semiotiniam juslių suvokimui Tomo Sodeikos iškelta alternatyva).

Kaip jau minėta, Druskininkų pokalbiai buvo skirti juslių raiškai. Šiuo požiūriu Arūno Sverdiolo pranešimas „Vidujybės topologija“ būtų priskirtinas „priešistorės“ dimensijai, nes jame kalbėta apie pačias jusles. Pasak Sverdiolo, „Juslės – neteigininis pasaulio duoties būdas“. Pasaulis mums pasirodo keletu profilių: kaip vertybės, kaip dalykų padėtis (kurią rei­kia pažinti), kaip jausmai ir juslių savybės. Analogiškas gebas turi ir vidujybė: vertinti, pažinti, jausti ir justi, per šias gebąs vidujybė prasitęsia į pasaulį, keliantį subjekto pasijas. Už pa­saulio prasideda tai, kas nejusliška, kas nejaučiama, nepažįs­tama, nevertybiška. Visiems žinomas „užpasaulės“ pavyzdys būtų Platono idėjos pasaulis, kuriame nėra juslių nė jausmų.

Vidujybės topologija yra įrašyta tekstuose naudojant raiš­ką, apie kurią buvo skaityti kiti pranešimai, vėlgi besidaliją į dvi grupes: teorinius ir praktinius (pastarieji – įvairių tekstų analizės).

Saulius Žukas teoriniame pranešime „Juslės ir figūros“ pareferavo ir pakomentavo Greimo centro seminaruose lukš­tentas mintis. Beje, šis pranešimas – ir puikus rėmas tekstų analizei. Pasak Žuko, juslės sluoksniuojasi percepcijos erdvėje, išsitęsiančioje tarp subjekto ir objekto jų susiliejimo (esthesis) metu. Pasaulio suvokimas sinestetinis, kiekvienu suvokimo atveju jungiasi bent kelios juslės, tačiau skirtingais atvejais nusistovi skirtinga juslių hierarchija. Žukas teigė, kad sintag­minis juslių aspektas galėtų tapti pasakojimo varikliu, nes juslių kaita sąlygoja naratyvinę schemą.

Žuko nubrėžtą rėmelį poezijai analizuoti pasitelkė Dalia Satkauskytė, pranešime „Juslės ir figūros ir juslių sureikš­minimas Miliauskaitės poezijoje“ išdėsčiusi juslių raiškos analizės rezultatus. Pasak pranešėjos, Miliauskaitės tekstų prasmines struktūras valdo juslių sintagmatika: dažniausiai pasakojimą organizuoja rega, vėliau pritraukianti ir kitas jus­les: klausą, lytėjimą ir kt. Miliauskaitės tekstų savitumo posluoksnį sudaro ir pati juslių raiška; juslių figūros pr&dukuoja dvejopą metaforiką: viena vertus, tarkime, rega įrėmina ne vien dabartį, ja metaforizuojama ir praeities, prisiminimų gija, kita vertus, pačios juslės reiškiamos metaforiškai. Juslių metaforizavimą iš dalies lemia apskritai kalbinės raiškos stygius (pvz., veik nesama leksemų kvapui nusakyti), iš dalies – Miliauskaitės kalbos bei tekstų organizavimo specifika.

Juslinį patyrimą šiuolaikinėje dailėje plačiai aptarė Alfon­sas Andriuškevičius, kaip pavyzdį pasitelkęs Marinos Abromovič kūrybą. Druskininkų publika savo kailiu pajuto šiuo­laikinio meno specifiką – lengvą šiurpuliuką: kūniškumo, kūno eksploatavimo ar net niokojimo proveržiai prasismelkė net pro absoliutų „vertimą“ – performansų „apipasakojimą“. Šiuolaikinis menas, pasak Andriuškevičiaus, išsiskiria juslinio patyrimo sureikšminimu, kuris atsiranda dėl menininko in­tencijos kryptingo kitimo: vaizduoti->išreikšti->būti. Kūno eksploatavimas autorių ir kūrinį sulieja į vieną menine, vie­novę, įtraukiančią ir žiūrovą, o per autoriaus ir žiūrovo dalyviškumą į pirmą vietą iškyla laikas (tai antras postmodernaus meno bruožas). Pranešėjas daro išvadą, kad Abromovič dailė rodo dvasios ir kūno, kūrėjo ir kūrinio bei suvokėjo santykių persvarstymą. Beje, tai buvo vienas iš diskusijas įplieskusių pranešimų...

Kaip atsvara šioms įtekstintų juslių analizėms buvo du Tomo Sodeikos pranešimai. Pirmajame lakonišku pavadinimu „Iš kompiuterio“ remdamasis Kantu Sodeika teigė, kad nors intelektas ir juslumas ir nėra tas pats, tačiau jie negalimi vienas be kito: žodis „suprasti“ reiškia sujungti stebinį su sąvoka (anglų, prancūzų, vokiečių kalbose tėra vienas žodis tiek intelektui, tiek juslumui nusakyti). Pasak Sodeikos, kai aprašymas tampa tikrovės substitutu (pvz., kelionių aprašymai), atsi­randa galybė vienas kitam prieštaraujančių diskursų – pras­mės krizė: diskursai ima valdyti subjektą. Šiame kontekste būtų svarbu sureikšminti ne tekstus, o „juslių funkcionavimą prasmės kontekste“.

Teksto ir tikrovės (juslių) konkurencijai aptarti buvo skirtas antrasis Sodeikos pranešimas „Juslės ir tekstas“. Jame prane­šėjas nurodė tam tikrą mūsų – tekstinės kultūros subjektų ­netektį, kai juslė vertinama tiek, kiek sudaro pagrindą tekstui gaminti. Tokioje kultūroje paprastai laimi prasminis aspektas: empirinė medžiaga įteorinama. Tačiau tekstas – tik prisilie­timo akimirka, kurioje neįmanoma užsibūti. Dėl to kyla laiko problema: skaitome chronometriniu laiku, o meno kūrinys suvokiamas kairologiniu laiku. Tekstualizuoti linkę žmonės praranda netikėtumo galimybę, nes antriniuose tekstuose daikto įprasminimas nebesiremia jusline patirtimi, pamirš­tama, kad juslinė sfera taip pat prasminga – juslės nurodo proto ribas.

Į proto ribotumą apeliavo ir Arūno Gelūno pranešimas „Išmokti žiūrėti: dzeno tapybos suvokimo fenomenologijos etiudas“, kuriame buvo mėginama išmokyti matyti žiūrint, nes, pasak pranešėjo, „kai pradedi galvoti, prarandi esmę, reikia tiesiog žiūrėti ir matyti“. Pristatydamas kinų Ištiškusio tušo mokyklą (VII–IX a.), atstovaujančią dzenbudistinei bežodžio bendravimo tradicijai, pranešėjas stengėsi ne aprašyti, o priversti patirti: komentuojant minimaliai buvo demonstruo­jamos skaidrės.

Šio pranešimo fone užsimezgė ir diskusija apie „niekį“ ir „viskį“ (sąvokas supriešino Sodeika). Tačiau bent jau Ištiš­kusio tušo mokyklos kontekste šioji priešprieša buvo paneigta: nutarta, kad kinų tapyboje svarbiausia yra judesio pėdsakas.

Keletas pranešimų atsidūrė juslinės tematikos paribyje. Vienas iš tokių – Tojanos Račiūnaitės pranešimas „Mistinis fontanas: stebuklo vieta ir laikas“. Laikantis Sverdiolo pateik­tos vidujybės topologijos, pasaulio ir „užpasaulės“ perskyros, šio pranešimo objektas – stebuklas – įsirašytų ties pasaulio ir užpasaulės riba. Pranešime aptartoje knygoje Fdktana Mistyczna aprašomi stebuklai, susiję su Lukiškių Marijos pa­veikslu. Šiame kontekste svarbi knygos intencija bei stebuklo artikuliacija. Knyga dedikuota Lietuvos kunigaikštystei, jos tikslas – išgarsinti stebuklus, taigi ir Marijos galią, bei ginti paveikslą „nuo žvairuojančių ikonoklastų“, t. y. tų, kurių santykis su paveikslu nevienakryptis ir nevienareikšmis, taigi neleistinas, pavyzdžiui, knygoje aprašomas atvejis, kai žvaira (t.y. nevienareikšmiškai žiūrinti) moteris suabejojo paveikslo verte ir dėl to buvo nubausta – prarado žadą. Knygoje ap­rašomi stebuklai dažniausiai esti išgijimai: liga suvokiama kaip apsileidusios dvasios analogija, ligos centras – dvasia, kuriai ir reikia Marijos užtarimo bei gydymo. Gydymas dėl to esti savotiškas: pavyzdžiui, regėjimo defektai ištaisomi su­teikiant papildomą – amžinybės regėjimo matmenį. Paveikslas-ir jo laukas tarsi atstoja nesamas Marijos relikvijas, tai kanalas, pro kurį pasiekia mus sauganti ir Antrojo atėjimo laukime -budėjime pavaduojanti dieviškoji šviesa.

Apie visiškai žemišką, netgi regos defektu pagrįstą maty­mą – kiną – kalbėjo R. Vaštokas savo pranešime „Tarp matymo ir mąstymo: ar skiriasi šiandieninis kinas nuo tradicinio? “ Be abejo, akivaizdžiausiai tradicinio ir šiuolaikinio kino skirtu­mus atskleidė per paskaitą pademonstruotas Tomo Tykwerio filmas Bėk, Lola, bėk, kuriame telkiasi visos šiuolaikinio kino tendencijos: su filmo medžiaga jungiama animacija bei video, vyrauja reklaminė bei muzikos klipų stilistika, ignoruojamas tradicinis montavimas bei suardomas „Didžiojo pasakojimo“ linijiškumas.

Tam tikra prasme kinui giminingą meną – teatrą – analiza­vo Sverdiolas stovyklos paskaitinį gyvenimą suskliaudusiose dviejose „Mimetinio vyksmo“ paskaitose. Pirmoji paskaita buvo skirta vaidinimo ir aktoriaus fenomenui: pasak prane­šėjo, teatras – vyksmo menas, besiskleidžiantis laike (kita gru­pė – statiniai menai). Teatrinį vyksmą konstituoja atlikimas, „statymas prieš“ – „kam“ momentas (jis buvo aptartas antroje paskaitoje), bei pasakojimas. Aktorius kaip toks neturi formos, savasties, dėl to gali tapti viskuo (egzistencinis matmuo konst­ruojamas persirengiant). Kita vertus, aktorius suteikia juslinį pavidalą – yra matomas ir girdimas, per jį perteikiamas ritmas, nuotaikų kaita. Lyginant dramaturgo ir aktoriaus veiklą, gali­ma teigti, kad dramaturgo neišbaigtą interpretuotiną „instruk­ciją“ – pjesę aktorius pajungia juslėms, nors kitos tikrovės ir nesukuria.

Vaidinimas – pirmiausia reginys. Žiūrovų veikla – stebė­jimas suponuoja galimybę išeiti už savęs. Tam tikra prasme teatras vadintinas „ekstazės, geismų mašina“, įtraukiančia žiūrovą. Žiūrovas, patirdamas katarsį – jausmų apvalymą ir apsivalymą nuo jausmų, – dalyvauja vaidinime, nes žiūrovą pirmiausia sukrečia jo paties atspindys herojuose. Pasak Sverdiolo, katarsis – kartu ir refleksija, tačiau ne intelektinė, o jausminė.

Be minėtų paskaitų, dar Žukas perskaitė pranešimą „Lite­ratūros teorija mokykloje: projekto pristatymas“, Kęstutis Na­stopka – „Mito kodas Granausko apysakoje Jaučio aukojimas“, Nerija Putinaitė – „Grožio išgyvenimas ir moralumo atradimas: Kafkos atsakymai Kantui“, Rasa Ališauskienė – „Vertybinių orientacijų dinamika“, Arūnas Mickevičius – „Klasikinio mąs­tymo metaforinis architektūriškumas ir jo simptomatika“. Viską apvainikavo Seminaras. Jame prasiveržė po paskaitų „strigu­sios“ diskusijos, o kartu pasirodė ir dalyvių („klausovų“) entu­ziazmas bei susidomėjimas.

Rima Malickaitė