Pasijos pagal „Baltas lankas“ (2001)

Šiemet A.J. Greimo semiotikos studijų ir tyrimų centro surengtai „Baltų lankų“ studijų savaitei kaip orientacinė tema pasiūlytos pasijos. 2001 metų liepos 1–6 dienomis Druskininkų Čiurlionio namelyje vykusiose paskaitose ši tema gręžėsi ir kitu kampu: kalbėta apie pasijas dėl „Baltų lankų“, mat negavus finansavimo, kaip ir prieš dešimtmetį – pirmaisiais nepriklausomybės metais – renginį teko organizuoti visuomeniniais pagrindais. Vieninteliu rėmėju liko Čiurlionio muziejus, maloniai įsileidęs į savo salę. Manau, nepaisant organizacinių sunkumų, rengėjai buvo patenkinti savo darbo vaisiais, nes susidomėjimas studijų savaite neatslūgo, dalyvavo ne tik senbuviai, bet ir būrys studentų, į renginį tiesiai iš Meksikos atvyko A. J. Greimo mokinys ir bendradarbis prancūzų profesorius Ericas Landowski. Per savaitę buvo perskaityti tokie pranešimai:

1. Landowski. „Bevardės pasijos“ (3 paskaitos);
   A. Mickūnas. „Nietzsche's filosofijos ir interpretacija“ (2 paskaitos);
   T. Sodeika. „Jausmai kaip fenomenai ir fenomenai kaip jausmai“ (2 paskaitos);
   A. Sverdiolas. „Dirbinys kūrinyje“ (2 paskaitos);
   N. Keršytė. „Tarpsubjektiniai santykiai pasakojime“;
   S. Žukas. „Pasijos“;
   K. Nastopka. „Pasijos“;
   S. Pučiliauskaitė. „Savasties hermeneutika“;
   A. Gelūnas. „Originalumas ir kopijavimas“;
   N. Milerius. „Kasdienybė ir įprotis“;
   D. Pociūtė. „Sąžinės atradimas LDK“;
   T. Račiūnaitė. „Kristaus kančios atvaizdo samprata XVIII amžiaus LDK“;
   A. Andriuškevičius. „Institucinės meno teorijos ir meno praktika“;
   R. Vaštokas „Idealios kalbos kūrimo kino priemonėmis galimybės“;
   D. Bacevičiūtė. „Laikas: Proustas, Levinas, Deleuze'as“.

Dauguma tiek filosofų, tiek semiotikų pranešimų telkėsi apie pasijų reflektavimo, sakymo ir pasakymo problemas: kaip aptarti pasijas ir jausmus, neredukuojant jų į pažinimo turinius, nepaverčiant bejausmiu diskursu, bet kartu užklausiant ir paties poetinio, metaforinio kalbėjimo statusą. Su šia – pasijų reflektavimo – problema glaudžiai siejasi tapatybės problema.

Studijų savaitę pradėjęs Algis Mickūnas savo paskaitose interpretavo Friedricho Nietzsche's filosofiją, pateikdamas Nietzsche's mąstymą kaip tapatybę griaunantį daugio ir pertekliaus mąstymą, kritikuojantį antropocentrinę, teleologinę galvoseną. Vakarų filosofijoje Nietzsche paprastai suprantamas kaip nihilistas, o Mickūnas siekė atskleisti jo mąstymo pozityvumą, pastangą atkurti gyvenimą, nepaisant metafizikos siekių jį paneigti. Anot Nietzsche's, visa Vakarų filosofija kaip tik ir buvo nihilistinė, nustatinėdama taisykles, kurios siekė paneigti gyvenimą; tuo tarpu gyvenime neįmanoma surasti plyšio, kuris būtų negatyvus. Nietzsche'i kiekvienas negatyvumas, kaip uždraudimas, yra prisigėręs pozityvaus noro, gyvybiškumo, t. y. turi pozityvų pagrindą. Todėl jis ne tik kritikuoja vieniu besiremiantį mąstymą (absoliučios jėgos samprata jam atrodo prieštaringa: jei absoliuti būtis visa persmelkia, ji neturi galios, nes nebėra įtampos), bet ir teigia, kad ne skelbiamos tiesos, o konkretus gyvenimas parodo, ką jis tiki. Gyvybiškumo pozityvumą išryškina valia galiai – gyvybiškumas nori tęstis toliau, nepaisant sąlygų. Todėl ieškoma už save aukštesnės priešpriešos, kuri skatintų augti, reikalautų iš mūsų jėgų, kurių mes neturime. Mickūno teigimu, Nietzsche nesutiko su evoliucijos teorija, aiškinančia vystymąsi prisitaikymo sąvoka. Prisitaikymas numato pirminę stoką, kurią bandoma kompensuoti, tuo tarpu Nietzsches mąstymas grindžiamas pirminiu gyvenimo perteklingumu, savo ribų peržengimu, ekscesu.

Arūnas Sverdiolas suabejojo visa apimančiu gyvenimo pozityvumu: juk ir praktiškai gyvenimas gali būti paneigtas. Atsakydamas Mickūnas siūlė tokį žingsnį sieti su energijos išsekimu, kai pajuntama, kad gyvenimas baigėsi. Sverdiolui dar sykį suabejojus, ar toks požiūris nėra biologizuojantis, Mickūnas atsakė, kad Nietzsche taip kalbėdamas turi omenyje sąmonę, ir nors vitališkumo aspektas ryškus, muzikalumo metafora, regis, paneigia biologiškumą. Čia tampa svarbi laiko samprata: kalbama ne apie teleologinį laiką (kuriam priskirtina ir Heideggerio būties myriop, gyvenimo mirties perspektyvoje samprata) ar linijinį laiką, o veikiau apie paties įvykio laiką: nuskambėjusi melodija dingsta be pėdsakų. Nėra kito laiko be pasaulio laiko: įvykiai prasideda, o laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Suvokus ateities amžinumą ir įvykių ribotumą, iškyla sizifiškas klausimas: kam kovoti, peržengti malonų gyvenimą, kam kelti galią? Anot Mickūno, netgi kalbėdami apie ateitį, jau kalbame apie kryptį, taigi, įvedame tam tikrą teleologiją, tuo tarpu begalybėje krypčių nėra. Todėl antžmogis drįsta sakyti „taip“, kai bekraštė dykuma plečiasi, o kiekvienas neturintis krypties įvykis dingsta toje dykumoje.

Linijinio laiko pakeitimas cikliniu, amžinojo grįžimo laiku Nietzsche's mąstyme taip pat nėra metafizinė nostalgija, nes nebėra tapatybės. Pasikartojimo ratas nurodo gyvenimo kūrimąsi, susietą su kitais gyvenimais: tas, kas esu dabar, esu tas, kas būsiu, mano praeitį taip pat sudaro mano ateitis. Nesant aš pastovumo, netikslinga kalbėti apie tapatybę: aš tapatybė nusistato tik būdama priešpriešoje su kitu, vakar buvo vienokios, o šiandien kitokios priešpriešos, tad ir aš – kitas. Tik antropocentrinė galvosena leidžia mums stotis į visatos centrą ir nustatyti koordinates, tuo tarpu kosmosas tikslų neturi. Substancialumo siekį Nietzsche pavadina gramatikos egiptizavimu ir kalba apie būtinybę atlikti atvirkštinį judesį – substancinę kalbą pakeisti dinamiška („nusfinksinta“, suveiksmažodinta) kalba. Tad bet koks tikrovės apibūdinimas, atpažinimas tėra pragmatiškas mėginimas sustabdyti begalinį energijos liejimąsi be centro ir be tikslo, nes nuplėšus vieną kaukę, atrandama kita, taigi lieka tik interpretacija. Betikslės energijos, nusakytos saulės metafora, daugybinis išsiliejimas yra ir kūryba, ir gyvenimas. Tai gyvenimas, pasitikintis savo gyvybiškumu be jokio tikslo.

Saulenė Pučiliauskaitė tapatybės problemą svarstė remdamasi Paulo Ricoeuro veikalu Pats sau kaip kitas. Anapus savasties, mąstomos cogito (savastis kaip empirinis arba transcendentalinis aš, duotas tiesiogiai pačiu mąstymo aktu) ir anti-cogito (Nietzsche's filosofijos pasiūlyta išoriškai kuriama savastis kaip artefaktas, treniruotas charakteris, stilius) būdu, pranešėja nurodė hermeneutikos siūlomą alternatyvą, kurioje iškeliamas savasties įvykiškumas. Todėl tapatybė kaip įvykis yra nepakartojama. Ricoeuras skiria dvejopą tapatybę: tapatybę kaip idem (ji išlaikoma kartojant tuos pačius veiksmus) ir tapatybę kaip ipse (ši tapatybė nėra išoriškai atpažįstama, o save identifikuojanti, autodesignuojanti, nusakoma kaip žodžio laikymasis). Anot Ricoeuro, idem ir ipse sujungia naratyvinė tapatybė: pasakojimas apie personažą – idem; pasakotojo kalbėjimas apie santykius su kitais – ipse. Pučiliauskaitės manymu, naratyvinė tapatybė yra tiesiog primąstyta, ji nesujungia šių dviejų terminų. Pasak pranešėjos, čia pražiūrima galimybė meluoti kalbant apie save, todėl ji iškėlė klausimą – „Ar įmanomas žodžio tesėjimas be Dievo? “. Sverdiolas numatė ir kitą galimybę – siūlė suprasti žodžio tesėjimą kaip užsispyrimą, tuščią, t. y. niekuo neparemtą atkaklumą.

Dar vieną tapatybės problemos aspektą aptarė Arūnas Gelūnas, svarstęs originalumo ir kopijavimo sampratas. Pasak jo, pakoregavus racionalumo, subjekto sampratas, keičiasi ir originalo bei kopijos sampratos, tačiau nepaisant naujų bandymų dekonstruoti šią dichotomiją, ji vis dar galioja. Gelūnui buvo svarbu pabrėžti originalumo, kaip sąsajos su ištakomis, šaltiniu, prasmę: originaliu pavadintas fenomenas niekada neegzistuoja pats sau, nuo jo visada driekiasi siūlas į praeitį. Tačiau multidiskursyvumo kontekste pirmavaizdžio problema jau nebesuprantama. Naujai originalo ir kopijos sampratas, anot Gelūno, padeda permąstyti mokymosi fenomenas. Maurice Merleau-Ponty, remdamasis psichologijos pavyzdžiais, parodė, kad mokymosi procesas negali būti redukuotas į binarinę akstino-atsako schemą, nes, pvz., kūdikiui motinos veidas yra ne akstinų serija ar savybių rinkinys, o reikšmių centras, percepcinis kamuolys. Gelūno manymu, kaip tik somatinis aspektas neleidžia mokymosi redukuoti į rezultatą.

Nerijus Milerius nagrinėjo įpročio fenomeną, aiškindamas jį kaip pakartojimą, neturintį pirminio veiksmo, pagrindo. Įpročio struktūrą jis lygino su naujųjų laikų mokslinio patyrimo samprata, kur tam tikri segmentai išdėstyti episteminio pirmumo tvarka (šią struktūrą iliustravo ne tik keliaaukščio namo planas, kurio dėka specialistas kiaurai permato namo sąrangą, bet ir pasakojimas apie nesėkmingai bandantį mergintis pagal instrukciją mulą Nasrediną). Nesutapdamas nei su elgesio kryptingumu (sąmonė), nei mechaniškumu (kūnas), bet drauge būdamas ir viena, ir kita, įpročio fenomenas leidžia įveikti kūno ir sąmonės perskyrą ir įsikuria tarpinėje srityje Mileriaus manymu, kalbant apie įprasta, reikalinga neįprasta sritis. Taip išryškinamas įpročio daugiasluoksniškumas: sugrumbant vieniems dalykams (įprasta), atsiranda jautrumas kitiems (neįprasta). M. Gutauskui paklausus, ar įprasta esti intersubjektyvumo plotmėje, Milerius pasiūlė atsisakyti tiek subjekto, tiek intersubjektyvumo kategorijų ir apsistoti lies savasties sąvoka; įpročio atveju savastis tampa nejautri.

Pereidamas prie pasijų problemos, Saulius Žukas pristatė A. J. Greimo centre visus metus vykusį interdiscipliiiiuj seminarą, skirtą pasijoms. Šis seminaras pratęsė ankstesnįjį, skirt1 juslėms. Pirmiausia, remdamasis J. Fontanille pasijų semiotika, Žukas išskyrė timinio jautrumo etapą, kai objektas geistinas arba nepageidaujamas: mes ne tik pamatome, apčiuopiame, bet ir vertiname, gal net anksčiau, nei atpažįstame. Fontanille timinę plotmę laiko artima loginio-semantinio lygmens struktūroms, anot jo, timinis reagavimas į aplinka gludi pasijų dugne. Naratyviniame lygmenyje pasijos, dvasinės būsenos apibrėžiamos pagal subjekto modalinę kompetenciją; pasija pasirodo tada, kai tas pats veiksmo predikatas gali turėti bent dvi predikacijas (pvz., prieštaravimas tarp norėjimo ir privalėjimo). Labiausiai pasijos sietinos su diskursyviniu lygmeniu, čia sakymo aktas supriešinamas su tuo, kas pasakyta, todėl reikia stebėti, kaip sakytojas kalba. Fontanille jausmų pėdsakus tekste tyrinėja žvelgdamos į laiko aspektus, somatinę jausmų raišką, modalinę teksto sąrangą. Žukas pateikė įdomių žodyno tyrinėjimo rezultatų. Vienas iš jų – lietviškoji meilės samprata. Tyrinėjant žodyną išryškėjo du meilės tipai: 1) meilė siejama su turėjimu ir atidavimu, kai nustatomi lygiaverčiai intersubjektiniai ryšiai; įdomu tai, kad pavydas ir erotinis pavyduliavimas lietuvių kalboje iš esmės nesiskiria, nes, skirtingai nei kitose Europos kalbose (anglų, prancūzų, rusų), turi tą pačią šaknį; 2) meilė kaip aistra, spontaniškumas, kai pabrėžiamas kosminis aistros pobūdis (aistros žmogų apsėda). Pranešimo pabaigoje susidomėta tinginystės fenomenu. Sverdiolas nuo Aristotelio einantį akcijos-pasijos, arba veiksmo-kęsmo, skyrimą pavadino buvimo pasaulyje struktūromis, o tinginystę nusakė kaip nei pasyvumą, nei aktyvumą, taigi kaip savotišką nepriklausomybę nuo pasaulio, vulgarią stoicizmo analogiją.

Kęstutis Nastopka pratęsė ir detalizavo Žuko pristatytą pasijų semiotiką. Anot Nastopkos, semiotika, nagrinėdama pasijas, atsiriboja nuo impresionistinės kritikos, semiotiką domina pasijų semantika, ji kelia sau tikslą užčiuopti pasijinį diskurso lygmenį. Todėl, aptariant įvairias būsenas ir jų transformacijas, pasijų semiotikoje šalia diskretumo principo atsiranda tolydumo principas, bandymas užčiuopti tapsmo procesą. Kad atsirastų timinės reikšmės, turi būti tensyvumas, įtampa (atsiskyrimas arba prisitraukimas), tuo tarpu pasija pasirodo kaip plačiai išsiskleidusi sintagma. Pasak pranešėjo, tapsmui aprašyti pasitarnauja semiotikų skiriami prasmės, kaip prasmės ūko (to, kas dar nėra suskaidyta), ir reikšmės (čia jau esama artikuliacijos, išskleidimo) terminai. Per tapsmo aprašymą į semiotinės analizės akiratį patenka veikėjų kūniškumas ir laikiškumas. Kaip sakė Nastopka, kūno tarpininkavimas „įaudrina“ kognityvines formas. Taip pat ir semiotikas, pasak jo, ne grynuoju protu supranta pasaulį, o linksminasi, jam smagu tai, ką jis daro. Šį smagumą Nastopka pademonstravo analizuodamas Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades.

Nijolė Keršytė, skyrusi savo pranešimą Žukui ir semiotikams, kėlė tikslą kalbėti apie intersubjektinius santykius ne patirties, o teksto, pasakojimo plotmėje. Anot pranešėjos, tokiam kalbėjimui prielaidas sukūrė 8-ajame dešimtmetyje prancūziškoje fenomenologijoje įsivyravusios antisubjektiškos nuostatos, logocentrizmo ir etnocentrizmo kritika. Tai leido traktuoti tekstą kaip ikisubjektinių (ikisąmoninių, ikiloginių) struktūrų realizaciją. Logocentrinio subjekto kritika reiškia ne subjekto apskritai, o tik autonomiško subjekto kritiką. Be šios mąstymo tendencijos, pastebima ir kita mąstymo alternatyva, atsiradusi iš įvairių fenomenologinės filosofijos transformacijų prancūziškoje terpėje: logocentriniam subjektui priešinamas kito dėka egzistuojantis subjektas (kūno ir kalbos plotmėse). Keršytei rūpėjo iš filosofinės perspektyvos užklausti teksto interpretacijos teorijų prielaidas. Po Roland'o Barthes'o paskelbtos autoriaus mirties reikia kalbėti apie tekstinius subjektus, o pats kalbėjimas priklauso nuo to, kokiame lygmenyje analizuojami subjektiniai santykiai. Analizė gali skleistis struktūros (čia dirba semiotikai) arba diskurso (G. Genette'o naratologija) lygmenyje. Keršytė savo pranešime nagrinėjo subjektyvybės ir intersubjektyvybės santykių aprašymą semiotikoje ir naratologijoje.

Pirmiausia Keršytė svarstė, kaip subjektas interpretuojamas semiotikoje, kitaip tariant, kokią ontologiją diktuoja gramatika. Išeities tašku tampa jau egzistuojantys reikšminiai ansambliai – pasakojimai, kurių analizė skleidžiasi loginiame-semantiniame, naratyviniame ir diskursyviame lygmenyse. Giliausiame – loginiame-semantiniame – lygmenyje subjektui vietos nėra, tai loginių-simbolinių sąvokų ryšių lygmuo. Naratyviniame lygmenyje subjektas pasirodo kaip aktantas, kurio būtis išsemiama modalinės veiksmo atlikties. Subjekto buvimo prasmė apibrėžiama objekto turėjimu arba neturėjimu, santykiai su kitais užmezgami per vertės objektus pragmatinėje plotmėje, kur subjektai veikia uždarame ekonominių santykių pasaulyje, arba kognityvinėje plotmėje, kur apsikeičiamą galiomis. Anot Keršytės, naratyvinės gramatikos struktūra atitinka tapatybės struktūrą, kurioje veikia grįžimo į tą patį, arba ekonominis, principas. Subjektų tarpusavio veikimas vyksta anapus laiko ir erdvės, jie kontaktuoja ne kaip kūnai, o kaip funkcijos. Kaip alternatyvą Keršytė nurodė diskursyvų arba figūratyvų lygmenį, kur santykis su kitu, kaip absoliučiai kitu, atsiveria per kūniškumą arba sakymą. Anot pranešėjos, diskursyvus lygmuo semiotikų tyrinėtas bene mažiausiai. Situacija pasikeitė po A. J. Greimo knygos Apie netobulumą. Dėmesio skyrimas kūniškumui (sociosemiotika) ir kalbai kaip kalbėjimui atveria, pasak Keršytės, fenomenologinę pralaužą struktūralistinėje perspektyvoje. Greimui sakymo-pasakymo problema rūpėjo generatyviniu požiūriu: kaip sakymo subjektas sukuria pasakymą.

Tuo tarpu naratologijoje pasakojimas nagrinėjamas laikiniu ir kalbiniu aspektu. Naratologai skiria dvi instancijas: pasakotoją ir pasakojimo adresatą – skaitytoją. Anot Keršytės, Genette'as nesuvokia, kad sakymo ir supratimo struktūra įtraukia daugiau instancijų, mat veikėjas gali kalbėti pats. Šito nepastebint daroma pernelyg tiesioginė paralelė tarp pasakojimo teksto ir tiesioginio kalbėjimo. Sykiu pranešėja pažymėjo, kad Genette'o naratologija suponuoja fenomenologinę perspektyvą: kiekvienas pasakojimas yra kalbėjimas iš laike ir erdvėje užimamos pozicijos. Todėl, pavyzdžiui, analizuojant naująjį romaną, kur veiksmas minimalus, labiau tinka naratologija, semiotikos aparatas per menkas. Nastopka su tuo nesutiko, teigdamas, kad, kalbant apie intersubjektyvumą semiotikoje, nuošaly liko semiotikų išsamiau aptariami potemiai, juk intersubjektiniai santykiai nėra vienareikšmiai, nėra lengvai apibrėžiami veikimo programa, mat objektas gali subjektyvizuotis.

Ericas Landowski, pristatydamas savąją semiotiką, sakė bandąs suderinti du dalykus: ištikimybe semiotinei tradicijai (Greimo semiotikai) bei atvirumą naujovėms (fenomenologijai ir kt. įtakoms). Tokią semiotiką, darydamas aliuziją į Nastopkos atliktą Kukučio baladžių analizę, jis pavadino „kukutine“, nes: 1) Kukutis – personažas, jautrus jusliniams dalykams; 2) Kukutis suderina priešybes ne sutaikydamas jas, o būdamas ant ribos; 3) Kukutis išreiškia savo teoriją paprasta kalba, t. y. jis nevartoja metakalbos. Tiesa, tai kiek iliuziška, nes visai išvengti jos neįmanoma. Metakalbos problema kyla konkrečiai: norint užsiimti jusliškumo semiotika, neįmanoma kalbėti nejautriai, nekreipiant dėmesio į teksto jautrumą, jusliškumą. Fenomenologijos kontekste tai būtų užduotis kalbėti apie kitą tokiu būdu, kad jis nebūtų panaikintas.

Patirties semiotikos atsiradimą Landowski aptarė generatyviniu aspektu, pavaizduodamas ėjimą jos link per tris pakopas, arba žingsnius:
1. Jau Greimas žinojo, kad subjektyvumas kalboje yra problema, bet taktikos sumetimais nusprendė šią problemą palikti nuošaly ir nagrinėjo pasakytą pasakymą.
2. Greimo ir Landowski nesėkmingas juridinių firmų diskurso tyrimas paskatino pereiti į „situacijų semiotiką“, kur iš dalies įtraukiama ir išgyvenimo problema. Užuot analizavę imanentines, duotas teksto struktūras, jie pamėgino analizuoti figūras, išryškėjančias tik vykstant sąveikai. Ši „situacijų semiotika“ artima antropologijai ar net etnologijai. 90 procentų situacijų redukuojamos į įprastas, institucionalizuotas, tačiau kartais pavyksta užmegzti santykius, peržengiančius institucionalizavimo ribas. Įvyksta resemantizacija, atrandamas pasaulis, kuris turi prasmę. Šią sąveiką mėginta aprašyti vartojant tradicines semiotikos sąvokas, tačiau pastebėta, kad susitarimo ir įtikinėjimo plotmėje įvykstanti sąveika yra grynai kognityvinė. Tai paskatino žengti dar vieną žingsnį.
3.
4. Patirties semiotikoje nagrinėjama kito esaties, buvimo „akis į akį“ situacija. Sąveika vyksta per „užkrėtimą“ – tai darymas, kad darytų, be įtikinėjimo. Čia pamatinėmis tampa esaties ir užkrėtimo sąvokos. „Užkrėtimo“ terminas neredukuojamas į vieną apibrėžtį: medicininė užkrėtimo sąvoka numato sąveikoje dalyvaujantį trečią – vertės objektą, pavyzdžiui, gripo epidemijos metu perduodamas gripo virusas; antra vertus, užkrečiančio juoko atveju nieko neperduodama, nėra vertės objekto – vienas personažų užkrečia kvailu juoku kitą, o jiedu – visus, visi juokiasi, bet nieko nėra juokinga, nėra viruso, kuris pereitų nuo vieno prie kito, nėra objekto perdavimo pragmatinėje ir kognityvinėje plotmėse. Dvejopa užkrėtimo prasmė pasireiškia ir geismo atveju: geismas gali būti ir geistino dalyko užvaldymas, ir geidimas to, kas jau yra čia. Landowski teigimu, tokia užkrėtimo samprata verčia išplėsti ir „esaties“ sąvoką, įtraukiant: 1) referencinę esatį; 2) esatį, kuri yra čia, bet paverčiama nesančia bandant ją tipologizuoti; 3) semiotinę esatį, atsirandančią per abipusę kūnišką sąveiką.
Iškilus klausimui, ar yra galimybė iš Greimo semiotikos vidaus nužymėti semiotikos ir fenomenologijos ribą, Landowski atsakė, kad santykis tarp semiotikos ir fenomenologijos – „per užkrėtimą“, ir pridūrė, kad semiotikai kiek labiau linkę objektyvizuoti, suteikti apibrėžtį jusliniams fenomenams ir sukurti jusliškumo gramatiką, kurios negalime aptikti fenomenologijoje.

Tomas Sodeika savo paskaitose „Jausmai kaip fenomenai ir fenomenai kaip jausmai“ atskleidė šių sąvokų santykį taikydamas refleksijos schemą. Anot jo, tikrovėje vykstantį išgyvenimą keičia refleksijos judesys, steigiantis diskurso plotmę ir drauge atveriantis diskurso bejausmiškumą. Pacitavęs ištrauką iš Platono Faidro, kur pasitelkiant poetinį kalbėjimą siela prilyginama „sparnuotos dvikinkės ir vadeliotojo jungtinei galiai“, Sodeika pamėgino „modernizuoti“ ir „racionalizuoti“ šią metaforą, žirgus pakeisdamas nepriekaištingai veikiančiu motoru, šitaip pateikdamas automatizuotos ir autonomiškos modernios sielos įvaizdį. Sodeika iškėlė klausimą, kaip kalbėjimo apie jausmus būdas lemia jausminį gyvenimą. Paaiškėjo, kad refleksijos prijaukinta emocija praranda prasmę. Proto tapsmas autonomišku leidžia pasiekti bet kokį tikslą, tačiau nebežinoma, ko siekti, prarandama orientacija, nes represuojamos energetinės sielos dalys.

Iškilus klausimui apie artikuliacinių schemų prasmę, atliekamas kitas refleksijos judesys, kuriuo pasiekiama metadiskursyvi plotmė. Anot Sodeikos, tokį judesį atlieka fenomenologas, taikydamas fenomenologinę redukciją ir taip judėdamas link subjekto ir objekto priešpriešos įveikimo. Fenomenas čia iškyla kaip neobjektinis prasmės išgyvenimas, taigi kaip jausmas. Jean-Paulis Sartre'as Jausmų teorijos apybraižoje (1939) kalba apie jausmą kaip magiją, traktuoja emociją kaip tam tikrą regresyvią būseną: čia įveikiama subjekto ir objekto perskyra - jausmo magija pratęsia kūną į pasaulį, partikuliarinė sritis išsiskleidžia ir tampa pasauliu.

Arūnas Sverdiolas nagrinėjo „Dirbinio kūrinyje“ temą, pasitelkęs trumpą Martino Heideggerio studijos Meno kūrinio prigimtis ištrauką, kur analizuojamas van Gogho paveikslas, vaizduojantis batus. Tokia sudėtinga optika pranešėjui buvo paranki svarstant transkontekstualizacijos problemą hermeneutikoje. Analizuojamoje ištraukoje Heideggeris kelia tikslą ištirti reikmeninę būtį, reikmens reikmeniškumą, t. y. kelia klausimą apie jo esmę („tai, kas yra kas nors ir kokiu būdu tai yra, vadiname jo esme“). Iškėlęs šį tikslą, Heideggeris beveik nepastebimai pereina nuo reikmens, dirbinio analizės prie jo atvaizdo: aiškinimui „pakanka kokio nors paveikslo“, kad tiesiogiai suvoktume tai, apie ką kalbame. Tuo „kokiu nors paveikslu“ tampa van Gogho paveikslas, patikėtas Heideggerio įtekstinimui ir turintis perduoti skaitytojui-žiūrovui supratimą. Filosofinis komentaras savo ruožtu perima paveikslo prasmę. Anot Sverdiolo, Heideggeris manosi kalbąs neutraliai ir „fundamentaliai“, nepaisydamas to, kad šalia jo pasirinktos prasmės gali būti patalpintos kitos prasminės visumos.

Pasak pranešėjo, Heideggeriui svarbu atskleisti reikmens reikmeniškumą santykyje su žeme ir valstietės pasauliu: reikmuo pasirodo kaip priglaustas (nuoroda į žmogiškosios tikrovės sritį) priklausinys žemei. Kiekvienas buvinys būva savaip: akmuo atsiranda veikiant ϕυσις, gamtos stichijoje, tuo tarpu reikmuo, dirbinys tampa apibrėžtas, įgyja esmę, iškyla iš paslėpties, kai yra padaromas. Gamtos pradų sukimasis amžinas, o dirbinio iškilimas vektorinis, laikinas, vienkartinis. Nurodęs šių judesių santykio paradoksalumą (graikų mąstytą tragiškai), Sverdiolas padarė užuominą į Mickūno interpretuotą Nietzsche's mąstymą, teigdamas, kad galios kėlimas negali būti įrašytas į kosminį sukimąsi, o yra buvimas „nesulenkiamame“ laike. Grąžintas žemei reikmuo nustoja savo reikšmės – praktiškumo, atsidūrę akmens vietoj batai praranda savo esmę. Praradęs prieglobstį žmonių pasaulyje, reikmuo panyra į ϕυσις. Sverdiolas pažymėjo, kad čia Heideggeris ima kalbėti spekuliatyviai, elementų, o ne junginių lygmenyje, keičiamas aprašymo būdas; neperžengiant fenomenologinio ir hermeneutinio mąstymo ribų šlamštas turėtų būti aprašomas kaip savitas buvinys.

Heideggeris mėgina suprasti buvinio būtį jam savitoje terpėje. Tačiau, Sverdiolo manymu, paties Heideggerio analizė remiasi transkontekstualizavimo judesiu – reikmuo nagrinėjamas pasitelkiant paveikslą (čia Heideggeris pereina į neoplatonišką kalbėseną, paremtą įsitikinimu, kad žemesnio buvinio esmė gali būti patikėta aukštesniam buviniui). Kaip tik meno kūrinys mąstytojui padėjo suprasti, kas yra reikmuo. Kūrinys ne tik perima dirbinio esmę, bet ir esmiškai transformuoja ją, nes jis pajėgus byloti kitam. Dirbinio esmė yra išplėšta iš įprastumo ir perkelta į visai kitą tikrovę, artumas vėl pasiektas per nuotolį. Anot Heideggerio, valstietė žino kaip tik tai, ką menininkas ir filosofas perteikia kūriniu. Pasak Sverdiolo, Heideggeris tiki šios žaibiškos konjunkcijos galimumu. Esatis padaryta prieinama per paveikslą – priemonę transliuoti unikalius jausmus.

Pasijų ir tapatybės temas netiesiogiai pratęsė svarbiu studijų savaitės įvykiu tapusi Arūno Gelūno fotografijų (daugiausiai portretų) paroda, grąžinusi praėjusių metų studijų savaitės akimirkas. Kodėl paroda taip sujaudino? Ne tik todėl, kad nuotraukos visada fiksuoja negrįžtamai praėjusį laiką – mes jau metais pasenome, kai kurių atvaizdai primena jų nesatį čia ir dabar. Ne tik todėl, kad fotografijos priemonėmis įgyjame galimybę pasižiūrėti į savo akimirksninę tapatybę, o ilgesnio išlaikymo (ekspozicijos) nuotraukose regime savęs kaip įvykio chaosą, srautą ir netapatumą. Bet veikiau todėl, kad jautraus meistro prisilietimo dėka pražuvusios akimirkos atgyja... Aš leidau sau apsiriboti tik keletu „Baltų lankų“ studijų savaitėje nagrinėtų probleminių laukų. Liko nepaliesta daugybė pranešimuose ir diskusijose nuskambėjusių temų. Abejodama, ar šios konspektyvios ir nechronologiškai sugrupuotos pastabos perteikė studijų savaitės nuotaiką, viliuosi žaibiškos konjunkcijos galimybe ir siūlau beveik prustišką nuotykį: pamėginti pajusti kiaurai permerkiančio vasaros lietaus glamones ir naktinių maudynių Druskonio ežere džiaugsmą. Nors, galbūt, tai tik kvietimas atsigręžti į savą patirtį.

Danutė Bacevičiūtė