„Baltos lankos 2004“: kūniškumos matmenys

„Baltų lankų“ akademinė vasaros stovykla šiemet šventė sa­vo keturioliktąją sukaktį - lygiai tiek metų yra nepriklauso­ma ir mūsų valstybė. Iš tiesų simboliška, kaip prisiminė Arū­nas Sverdiolas, kad pirmieji „Baltų lankų“ seminarai vykdavo Druskininkų partijos komiteto būstinėje, kol galiausiai įsikel­ta į labiau renginio dvasią atitinkančią erdvę (mood space, kal­bant mickūniškai) - M.K. Čiurlionio memorialinį muziejų. Girgždančiais laiptais bekopiančius į antrą aukštą akademi­nius „kūnus“ palydėdavo netylanti Čiurlionio muzika. Taigi pati „Baltų lankų“ vyksmo vieta yra savotiškas prasminis rėmas: praeities ir dabarties sampyna, o kartu netikėta menų ir mokslo jungtis.

Bandant išskirti bendrą šių metų pranešimų ašį, galima teigti, jog tai buvo kūniškumo problema. Beveik kiekvienas pre­legentas vienaip ar kitaip varijavo šią temą. Kulminacija bu­vo pasiekta Gintauto Mažeikio pranešime „Moralinis kūnas: nepadorumas“, kurio puikia atomazga tapo Arūno Sverdiolo „bandymas suprasti“ Gilles'į Deleuze'ą. Šiuos prasmiškai itin koreliuojančius pranešimus galima laikyti problemiškiausio-mis šiuolaikinės postmoderniosios minties apraiškomis. Ap­skritai „sunkiasvorė“ penktoji studijų savaitės diena, skirta Deleuze'ui, buvo tarsi „metadiena“, leidusi apčiuopti neišplė­totas kai kurių ankstesnių pranešimų ir postmodernaus „gy­venimiškojo teksto“ prielaidas.

Tačiau viskas prasidėjo „nekaltai“. Algis Mickūnas kalbėjo apie meną kaip kūno „prostezę“ - pratęsimą. Teigdamas, kad mūsų kūnas nėra fiksuotas, o atviras, filosofas aptarė kelias kūno „pratęsimo“ pakopas. Įvedęs skirtį tarp „plikumo“ ir „nuogumo“, Mickūnas konstatavo, kad tik pridengiant kūną, t. y. tam tikru būdu „meniškai apdorojant“, jis tampa nuogas ir erotiškas bei pereina iš neutralaus „kūno tarp kitų kūnų“ lygmens į prasmingą „šito“ kūno lygmenį. Nuogo, dalyvau­jančio mene ir atskleidžiančio gilesnę būties sanklodą kūno pavyzdžiu Mickūnas pateikė Indijos šokius, kur kiekvienas judesys yra simboliškas, sujungiantis konkretųjį kūniškumą su visatos kūniškumu. Dinaminė erotika, pasak prelegento, sudaro giliąją pasaulio sanklodą. Kita vertus, kūnas „pratęsia­mas“ jam susidūrus su kitais kūnais: save galiu surasti tik ei­damas per pasaulį, o ne pats iš savęs. Mano „aš“ formuojasi tik santykyje su kitais, tarpkūniškame dialoge. Galiausiai fi­losofas priminė, kad net nėra tokio daikto kaip „mano kūnas“, nes aš pats esu kūniškumas.

Savotišku kūniškumo problemos keliu pasuko Tomas So­deika. Pranešimą pavadinęs „Virtualybės fenomenologija“, jis liko ištikimas savo kalbėjimo kaip čia ir dabar vykstančio įvy­kio, galinčio įgauti netikėtus pavidalus, stiliui. Klausytojai dažnai pasijusdavo „prausiami“ sokratiškosios ironijos, kai jiems iš pradžių lyg ir pažadamas didelis atradimas, o galiau­siai ne tik kad niekas „neapdovanojamas“ tiesomis, bet iš kiek­vieno kažkaip netikėtai atimamos visos turėtos „tieselės“ ar­ba iš jų bent jau subtiliai pasišaipoma.

Aiškindamas savo pranešimo pavadinimą, Sodeika grįžo prie pačių filosofijos ištakų. „Virtualybę“ mes dažniausiai su­prantame kaip „iliuzinę“ tikrovę, tai, ką Jeanas Baudrillard'as vadina „simuliakru“. Tačiau kas yra „tikra“ tikrovė ir „netik­ra“ tikrovė? Pavyzdžiu filosofas pateikė „šiuolaikinį mitą“ -filmą Matrica, kuriame skirtis tarp to, kas tikra ir netikra, yra varomoji siužeto jėga. Iš pirmo žvilgsnio pliusai ir minusai šiame filme lyg ir sudėlioti: yra „blogieji“ vyrukai, žmones naudojantys kaip maitinimo elementus, ir „gerieji“, „praregė­jusieji“, kylantys į kovą už pasaulio išgelbėjimą. Tačiau So­deika, būdamas nepatiklus žiūrovas, ginčija tokį neproble­mišką Matricos suvokimą: o gal tie neva „gerieji“ tik mulkina mus, ir viskas yra atvirkščiai? Tačiau, jo manymu, kai imi abe­joti ir klausti, kai jau ieškai prasmės, tada išardai „gerai su­lipdytą“ tikrovę ir tarsi „iškrinti“ iš jos. Ontologija ir yra dau­gybę amžių trukusi filosofijos pastanga įveikti būties ir jos supratimo (logoso) priešpriešą. Priminęs Platono olos alego­riją, prelegentas griebėsi matematikos ir, remdamasis tuo, kad daiktas santykiauja su šešėliu taip, kaip idėja su daiktu, išvedė „daikto“ formulę: daiktas yra lygus kvadratinei šakniai iš idėjos ir šešėlio. Šita mįslinga formulė, beje, sukėlė daug aud­ringų diskusijų. Tačiau jos prigimtis labai jau „džoisiška“ -rimtai įpavidalintas pokštas, primenantis dzeno mokytojų pro­vokacijas...

Sodeikos manymu, būtent kūniškumas yra tai, kas įsiter­pia tarp tikrovės ir prasmės. Nors Platonas ieškojo „bendrųjų sąvokų“, kurios iš esmės yra „bekūnės“, joms „pagimdyti“ jis pasitelkdavo savo sukurtus mitus, taigi suteikdavo prasmei kūniškumą - „meninį pavidalą“. Tas platoniškasis paradok­sas driekiasi per visą filosofijos istoriją. Pranešėjas tvirtino, kad kūnas apskritai yra „pražiopsota“ tema filosofijoje. Visu smarkumu ji išniro tik XX amžiuje, kartu su fenomenologija. Gyvendami kasdieninį gyvenimą mes „nuprasminame“ savo kūnus ir net bendraudami murkdomės „vidiniame triukš­me“. Norintiems pabandyti nustelbti minčių ūžesį ir „grįžti į savo kūną“ Sodeika pasiūlė sulaikyti kvėpavimą (kai kurie klausytojai klusniai išbandė šį metodą ir nenusivylė). Lygiai taip ir menas, kaip kūno pratęsimas, - Mickūno mintį plėtojo Sodeika, - užgniauždamas kvapą mus išplėšia iš parmeni­diškosios vientisos tikrovės. Pavyzdžiui, kai ilgai studijuoji Cėzanne'ą, paskui pasaulį matai sezaniškai - įveiki daiktus į „galimybių debesėlį“.

Tiksliųjų mokslų atstovo Rimo Vaišnio iš pradžių pabar­tas, „kam mistifikuojąs jaunimą“, už „galimybių debesėlį“ So­deika buvo išteisintas. Tuo tarpu „mistifikuotas jaunimas“ li­ko užgniaužęs kvapą...

Filosofui į pagalbą atskubėjo Arūnas Gelūnas su, anot jo paties, „kraupiai teoriškai skambančiu“ pranešimu. „Vaizdo kūrimo struktūrinė ir energetinės plotmės“ - nuo tokios „ka-voliškosios“ dvasios dvelksmo daugeliui semiotikų pasišiaušė plaukai. Prelegentas neslėpė patirtų įtakų ir prisipažino daug laiko praleidęs studijuodamas Vytautą Kavolį. Beje, modera­toriaus Mažeikio pristatytas kaip „elegantiškas pašnekovas“, Gelūnas išties, bent jau moteriškąją auditorijos pusę, pavergė savo „diskurso energija“. Jis teigė, kad struktūrinis kalbėjimas apie meno kūrinius yra „egzoterinis“, o energetinis - „ezote­rinis“. Nuosekliai išanalizavęs Daumier „Skalbėją“, „Nimfas, genamas satyrų“, Caravaggio „Guldymo į karstą“ bei kai ku­rių šiuolaikinių dailininkų kūrinių kompozicijas, spalvinius aspektus ir kitas „struktūras“, Gelūnas teigė, kad net už ap­rašytų struktūrų dar lieka kažkas, kas kūrinį daro paveikų. Tas neišsakomas „kažkas“ yra nediskursyvinės prigimties, todėl jį galima tik jausti. Prelegento manymu, tai ir yra „ener­gija“. Bet koks „struktūrinis“ kalbėjimas apie meną yra ne­pakankamas, ypač kai jis pretenduoja į tgtalumą. Struktūri­nis kalbėjimas turi eiti greta greton su „energetiniu“. Būtent šių dviejų požiūrių jungtis leidžia teigti, kad minėtų pa­veikslų įtampą kuria figūrų judėjimas interpretacijai priešin­ga kryptimi.

Į „energijos“ meditaciją panirusius klausytojus greitai pa­žadino Vaišnys, perskaitęs pranešimą „Kaip veikia griežtasis mokslas“. Papasakojęs apie mokslinio pasaulio skandalą, kai 1996 metais rimtame leidinyje Social Text buvo išspausdintas amerikiečių fiziko Andre Sokolo straipsnis, kurį pats autorius vėliau pripažino buvusį tyčinį „tiesos, netiesos, pusiau tiesos ir sintaksiškai teisingų sakinių mišinį“, prelegentas bandė pa­rodyti tiksliųjų mokslų prielaidas, veikimo mechanizmus bei potencialias perspektyvas. Sodeikiškai tariant, Vaišnys pa­demonstravo tiksliųjų mokslų “galimybių debesėlį“. Deja, nemažai auditorijos daliai tas debesėlis pasirodė pernelyg tamsus dėl neįkandamos matematinės išraiškos... Pritrūko „kūniškumo“.

Kūniškumo stoką kompensavo Algirdo Juliaus Greimo stu­dijų centro tarpdisciplininio seminaro dalyviai, kalbėję apie reklamos semiotiką. Čia kūnais tiesiog kūpėte kūpėjo. Išskyrus keletą politikų kūnų, daugiausia tai buvo „tobuli“ anonimi­niai kūnai, kuriais naudojasi vartojimą skatinančios reklamos. Tokiais atvejais kūnas dažniausiai vaizduojamas „euforinėje“ susijungimo su „vertės objektu“ būsenoje. Rodyti tokią būse­ną, pasak Sauliaus Žuko, nelengva, nes euforinių pozų nėra daug. Euforinė poza išryškinama demonstruojant intymumą. Ericas Landowskis skiria „kosmetines“ ir „narkotines“ kūno būsenas reklamoje. Kosmetinis kūnas yra kūnas kitiems, lau­kiantis kūnas, o narkotinis kūnas - kūnas sau, tai - subjekto išnykimo ekstazėje būsena. Kalbant apie reklamos adresatą svarbiausia fazė yra manipuliacija. Reklamos tekstas - tiek vi­zualusis, tiek verbalinis, siekia sukelti geismą, todėl dažniau­siai vartojama liepiamoji nuosaka. Kęstutis Nastopka pasirodė kaip nepakartojamas cigarečių reklaminio šūkio „Take a break in the rush“ onirinis vertėjas. Lietuvišką atitikmenį „atsipūsk skubėdamas“ profesorius prisipažino... susapnavęs. Kitas rek­laminių kūnų „instaliacijos“ aspektas - kūno, gaminio ir gy­venimo būdo, kurį išreiškia tas kūnas, sutapatinimo veiksmas. Galiausiai pauostę naujų Juozo Statkevičiaus kvepalų, klausy­tojai buvo paruošti Mažeikio „obsceniškumo terapijai“.

Pasirinkęs išties drąsią temą - pristatyti pasaulyje vyrau­jantį kūno ir „nepadorumo“ santykį, prelegentas patikslino, jog šiam reiškiniui labiau tiktų obsceniškumo sąvoka, kuri yra platesnė. Obsceniškumo sąvoka numato tris reikšmes: nepa­dorumą, nešvankumą, begėdiškumą. Nepadorumas siejamas su viešąja nuomone, begėdystė - priešingai, su asmeniniu gėdos jausmu, froidiškuoju id, ego ir super-ego konfliktu. Taigi teisiniai obsceniškumo aktai, pasirodę, pavyzdžiui, Didžiojo­je Britanijoje 1957 metais, reglamentuoja ne asmeninę gėdos sferą, o nepadorumą. Dažniausiai nuo tokio pobūdžio teisi­nių aktų nukenčia netradicinės lytinės orientacijos asmenys. Mažeikis priminė Oscaro Wilde'o bylą, kurioje vienas iš kal­tinimų, labiausiai žeidęs rašytoją ir jo šeimą, buvo būtent kal­tinimas obsceniškumu. Tačiau įsigilinus į Wilde'o kūniškumo ir lytiškumo supratimą, darosi aišku, kad čia susiduriame su estetinėmis pažiūromis, kurioms vargu ar taikytini nepadoru­mo kriterijai. Jeigu Wilde'ui gėda, tai jo gėda kyla ne iš to, ką jis daro, bet iš to, kad savo veiksmų jis negali susieti su „vie­šąja nuomone“.

Pasiremdamas Doriano Grėjaus portretu, Mažeikis pabrėžė pagrindinio šio romano veikėjo meilės savitumą: įsimylėjęs ak­torę Sibilę, Dorianas nori, kad ji, net nulipusi nuo scenos, ne­nusiimtų Šekspyro herojų kaukės. Kitaip tariant, jis siekia ištrinti ribą tarp scenos ir gyvenimo, nes neestetizuotas gy­venimas yra vulgarus ir „plikas“. Tendenciją visuomet dėvėti kaukę Mažeikis įžiūri ir queer pasaulyje. Prigimtinis kūnas čia suprantamas kaip flesh - medžiaga, iš kurios galima ir būtina ką nors padaryti, kitaip jis bus neįdomus. Prelegentas minėjo Michelį Foucault, kalbėjusį apie „odos tautą“ - savotišką ben­druomenę, kurioje išplečiamos ir tobulinamos odos patirtys. Šios bendruomenės supratimu, lytis nėra duotis, ji yra nuolat performatyviai (rengiantis, dažantis) plėtojama, kūną “insta­liuojant“ į įvairias erdves. Todėl nebelieka ir natūralių kūniškų santykių - kalbama tik apie mūsų estetines pažiūras ir kūry­biškumą. Queer vartojama jouissance sąvoka, reiškianti „per­teklinį malonumą“, yra nuoroda į transgresiją - nukrypimą nuo visuomenės suformuotų moralės normų. Šitaip heterosek-sualai, kaip reglamentuojantys tas normas ir stebintys jų pa­žeidimus, tampa queer malonumo pagrindu. Kaip teigė Mažei­kis, Doriano Grėjaus svajonę, kad Sibilė nenusiimtų kaukės, pamažu realizuoja popkultūra.

Kalbėdamas apie transgresiją, Mažeikis paminėjo, kad ribų peržengimas kartais būna itin drastiškas - pavyzdžiui, tarp pedofilų dažnai pasitaiko žudikų maniakų... Apeliuodamas į pasirinktąjį estetinio požiūrio aspektą, Sverdiolas paklausė, „kuo blogi yra žudikai maniakai... “ Klausimas tokiame „ribų naikinimo“ kontekste išties logiškas, bet vargu ar atsakomas. Sverdiolo manymu, čia patenkame į tokią erdvę, kur bet ko­kie klausimai apie „kultūrą“ ir „moralę“ yra tiesiog irelevan-tiški, nes šios sritys seniai paliktos kažkur anapus. Queer at­vejis yra „eksperimentuojančiosios bendruomenės“, apie kurią kalba Deleuze'as, atvejis. Deleuze'o pobūdžio filosofija galėtų būti laikoma praktine tokios bendruomenės programa, tik čia iškyla vienas itin įdomus ir postmoderniajai kultūrai būdin­gas paradoksas: žmonės, gyvenantys Deleuze'o minties pra­xis, paprastai nelabai nutuokia apie šios minties slepiamą plėt­rą tradicijos dekonstrukcijos lauke. Dekonstrukcijos, kuri, kaip teigia Jacques'as Derrida „Laiške draugui japonui“, numato išsamų konstrukcijos išmanymą.

Deleuze'as, pasak Sverdiolo, keturiasdešimt metų buvo fi­losofijos istorijos dėstytojas, todėl tradicija jam yra itin gerai pažįstama teritorija. Tačiau joje Deleuze'as elgiasi ne kaip žemdirbys, apsistojantis viename plote, bet, anot Mintauto Gutausko, pasirenka „nomadinį“ mąstymo būdą. Fragmen­tiškos, tranzityvios faktūros Deleuze'o tekstai kartais atrodo itin tamsūs, bet tas tamsumas yra sąmoninga autoriaus lai­kysena. Ryški avangardizmo, siurrealizmo, popmeno įtaka čia nėra vien išorinis teksto apipavidalinimas, bet persmelkia ir vidinę minties sandarą. Deleuze'o diskursas, Sverdiolo žodžiais, paklūsta ne teorinės, o muzikinės plėtotės logikai. Deleuze'as, kitaip tariant, avangardiškai „atlieka“ filosofijos istorijos opusą.' Beje, labiausiai Deleuze'ą domina “nemeta-fiziški“ šio opuso pasažai. Kitas bendras postruktūralistinės prieigos bruožas - literatūrinio mąstymo „išteisinimas“ filo­sofinio atžvilgiu. Proustas, Artaud, Kafka - šiuos rašytojus De­leuze'as traktuoja kaip lygiaverčius Spinozai, Nietzsche'i ir kitiems mąstytojams. Grožinio kūrinio personažas yra savo­tiškas filosofinės sąvokos atitikmuo. Pasak Sverdiolo, Deleu­ze'as itin priklauso nuo Nietzsche's, nors iš paskutiniųjų sten­giasi slėpti šią priklausomybę vokiečių filosofui suteikdamas kitų filosofų vardus. Parafrazuodamas Nietzschę, Deleuze'as teigia, kad „civilizacijos gydytojo“ uždavinys yra naujų są­vokų, turinčių „kūrėjo parašą“, išradimas. Paties Deleuze'o signatūrai priklauso „skirties“ ir „kartotės“ sąvokos, kurios, Sverdiolo manymu, ir galėtų būti raktas į prancūzų mąstyto­jo mintį.

Skirtis ir kartotė, anot Deleuze'o, nusako esminę būties ir mąstymo sanklodą. Kalbant dialektinio materializmo kalba, skirtis yra pirminė, o tapatybė - antrinė, tik efektas, ilgainiui susiklostęs įprotis kokį nors dalyką laikyti tuo, kuo jis nėra. Būtent šio, iš esmės metafizinio, prezenciją suponuojančio efekto atsiradimo sąlygos labiausiai domina Deleuze'ą. Filo­sofo manymu, dabar mes gyvename eroje „po pasaulio pra­radimo“. Subjektas nebeišgyvena „substancijos tapatybės“², būtis tapo kupina „kierkegoriškosios stokos“, todėl belieka patikėti empirizmu ir į atomus subyrėjusią būtį „surankioti“ eksperimentiškais naujais junginiais. Kaip teigė Sverdiolas, tai pofenomenologinis požiūris, kai, atsisakius individuacijos, ne­begalima kalbėti apie sąmone kaip pirminę terpę.

Deleuze'o apžvalgos estafetę perėmusi Nerija Putinaitė pri­sipažino supratusi šį mąstytoją, kai nustojo jo veikaluose ieš­koti gelminių prasmių. Prelegentės manymu, Deleuze'o darbai išsidėsto pačiame minties paviršiuje - „ant supratimo ribos“. Nepaisant to, Putinaitė aiškiai įžvelgia ideologinį jo filosofijos akstiną. Kalbėti apie šį mąstytoją pažinimo teorijos požiūriu būtų nieko neduodantis pasirinkimas, nes Deleuze'o filosofija veikiau primena „praktinę programą“, propaguojančią nauju­mą, išsklaidantį esamas nusistovėjusias sintezes. Entuziastin­gą Deleuze'o polinkį griauti egzistuojančią tvarką prelegentė traktavo kaip prancūzams būdingą tikėjimą žmogaus prigim­timi, nerepresyvios tvarkos galimybe - čia ji pasiūlė prisiminti Rousseau atvejį. „Sugriaukime esamus santykius, ir visa savai­me atsikurs dar geriau“, - supaprastinta Deleuze'o programa skambėtų maždaug taip. Sverdiolas pasiūlė palyginimą su au­tomobiliu, kuris neturi stabdžių, vien tik greičio reguliavimo pedalus. Beje, šis automobilis turi važiuoti garsiai, įspūdingai ir „džiaugsmingai“, nes efektas sau ir kitiems yra privalomas.

Klausantis kolegų, vis persmelkdavo jau minėtas postmo-derniosios kultūros paradoksas: suprantantieji Deleuze'ą var­gu ar sėstų į jo mašiną „be stabdžių“; tokio pobūdžio tekstų siūlomas malonumas yra visai kitos rūšies - tai „elitinis“ ma­lonumas tam, kuris supranta virtuozišką žaidimą su tradicija ir to žaidimo metu atsirandančias „naujas sąvokas“. Tačiau tas sąvokas įteisinanti „eksperimentinė bendruomenė“ nelin­kusi domėtis diachronija - ji gyvena vien sinchroniniais to­kio pobūdžio filosofijos potyriais ir vargu ar išties supranta Deleuze'ą. Kita vertus, Umberto Eco romaną Rožės vardas ga­lima perskaityti ir kaip detektyvą³ - juk formalusis romano sluoksnis ir yra toks.

Postruktūralistinis Deleuze'o siekis ištrinti meno ir gy­venimo ribas, kaip priklausančias „nusistovėjusių sintezių departamentui“, atpažįstamas ir jo teatro filosofijoje, kurią pristatė Rasa Vasinauskaitė. Bendradarbiaudamas su italų re­žisieriumi Carmello Beni, Deleuze'as kvietė atsisakyti lite­ratūrinio teatro. Pjesės tekstas tėra sceninio įvykio paskata -panašų santykį Deleuze'as demonstravo ir filosofinių tekstų atžvilgiu. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju yra naudojamos in-tertekstualumo strategijos, kurios, perfrazuojant Roland'ą Barthes'ą, lipdo naują audinį iš senų skutų. Deleuze'o įsiti­kinimu, teatro tapsmo efektas, atsiveriantis žiūrovui, provo­kuoja „tapti“ jį patį. Pasak Vasinauskaitės, Deleuze'as grįžta prie Nietzsche's Tragedijos gimime iš muzikos dvasios aptarto dionisiškojo teatro.

Apie „teatrinius“ efektus literatūriniame tekste kalbėjo Ag­nė Jurčiukonytė. Teatriškumą prelegentė apibrėžė kaip „sub­jekto elgsenos raišką, kuri atsiranda subjektui tapus stebimam kito subjekto, kai pirmasis subjektas ima reflektuoti savo at­rodymą ir tam tikrais būdais jį formuoti kito akiai“. Tokio pobūdžio teatriškumas literatūroje pasirodo dviem pavidalais. Pirmoji pakopa - tai nesubjektinė diskurso pakopa, kurioje vyksta žaidimas su kalba kaip sistema. Antrojoje pakopoje išskiriamas Greimo aptartas aktantinis subjekto ir adresanto modelis. Jurčiukonytės teigimu, teatriškumui literatūroje nag­rinėti itin parankūs tekstai, turintys metakalbinę dimensiją, t.y. mąstantys apie save kaip apie literatūros kūrinius. Tokio tipo tekstu galima laikyti Petro Tarulio romaną Trejos devyne­rios, kurio žanras (parodija), Jurijaus Tynianovo nuomone, sa­vaime yra „teatrinis“. Trejos devynerios atitinka formalistų ap­tartą „apsunkintą pasakojimą“, kurio vienas iš bruožu yra “metodo apnuoginimas“. Teksto kūrimą pateikiant kaip tam tikrą „galimybių sceną“, šiame romane itin vaisingai eksplo­atuojama teatrinė plotmė.

Kęstutis Nastopka pranešime „Mitinis literatūros matmuo“ analitiškai supažindino su trimis mito problematiką literatūro­je nagrinėjusiomis mokyklomis: mitologine-ritualine, mitopo-etine ir poetinės mitologijos. Įdomi ir aktuali buvo profeso­riaus išskleista mito ir ritualo skirtis, savitai atitinkanti Greimo apmąstytą gyvenimo ir galvojimo skirtį. Mitas, skaidantis gy­venimą į dvinares struktūras, išleidžia iš akių gyvenimo kaip priešpriešas sulydančios tėkmės aspektą. Todėl ritualas, imi­tuodamas gyvenimiškąjį fluxus, eina „mito užlopymo keliu“. Mitopoetinė mokykla, kurios ištakos yra „rytietiškos“ (Tartu-Maskvos semiotikos mokykla), teigia, kad literatūra išauga iš mito ir ritualo. Jų bendroji jungtis yra figūratyvinė kalba, leidžianti pasitelkus vieną tikrovės planą kalbėti apie kitą. Pir­mosios dvi mokyklos pabrėžia universalųjį mito pradą, o tre­čioji, poetinės mitologijos mokykla, sutelkia dėmesį į indi­vidualų literatūros kūrinio mitokūros aspektą. Nastopka trumpai inicijavo auditoriją į Stéphane'o Mallarmé ir Aleksan­dro Puškino poetinio pasaulio mitus.

Žvelgiant į „Baltas lankas 2004“ iš spalvotos rudeniškos perspektyvos, galvoje nusidriekia mito ir ritualo analogija: gal iš tiesų mokslas - ypač humanitarinis mokslas - yra tam tik­ras mitas, kuriam išgyventi reikia „Baltų lankų“ sukurto ri­tualo? Jame dalyvaujama ne virtualiai, bet kūniškai - tas pen­kias dienas tampama savotiška „eksperimentuojančiosios bendruomenės“ dalimi. Pranešimų skalės įvairovė gali tapti nebloga priemonė praplėsti tavo paties ribas. Gali, bet netu­ri, nors Émile'is Benveniste'as ir teigia, kad sakymas „aš“ nu­mato sakymą „tu“. Deja, diskusijos, kaip buvo beveik vienin­gai nutarta „rezultatų aptarimo“ dalyje, buvo silpnoji renginio grandis. Kaip vieną iš priežasčių daugelis nurodė dalyvių „migraciją“. Skubotas pasitraukimas iš įvykio vietos ypač bū­dingas filosofinės stovyklos atstovams. Kita vertus, šio straips­nio autorė, atstovaujanti studentijos genčiai, užfiksavo ir kitą, labiau vidinę priežastį - studentų baimę įsiterpti į intelektu­alinių grandų šou. Manau, tai apskritai yra lietuviško akade­minio gyvenimo skaudžioji vieta. Turbūt daug kam pažįs­tamas „tylėjimo“ seminarų žanras... Kita vertus, virtualus Šiaurės Atėnų forumas, skirtas „Baltų lankų 2004“ renginiui, atskleidė ir kai kurių dalyvių polinkį į anonimini nuomonės išsakymą. Tačiau akademinis disputatio savo esme yra viešas ir, anot Eco, „viešai prisiima nesėkmės riziką“.

Dalia Kaladinskienė

Nuorodos

¹ „Filosofijos istorijos vaidmuo turėtų būti panašus į koliažo vaidmenį tapybo­je. Filosofijos istorija yra pačios filosofijos atkartojimas“ (Ж. Делез, Различие и повторение. Петрополис, 1998, p. 12; vert. - D. K.).

² „Šiuolaikinis pasaulis - simuliakrų pasaulis. Žmogus jame neišgyvena Die­vo, subjekto tapatybė nebepatiria substancijos tapatybes. Visos tapatybės -tiktai simuliacija, „optinis efektas“ kur kas gilesnio - skirties ir kartotės -žaismo. “ Ibid., p. 9.

³ Plg. „Filosofinė knyga turi būti, viena vertus, ypatinga detektyvinio romano, kita vertus - mokslinės fantastikos rūšimi. “ Ibid, p. 10.