„Baltų lankų“ steigėjai ir senbuviai kasmetinį akademinį ma­ratoną Druskininkuose „bėgo“ jau keturioliktą kartą. Kaip įprasta maratonuose, startavusių buvo daug (penkiolika kalbėtojų ir maždaug dukart tiek klausytojų), tačiau finišavo toli gražu ne visi. Akademinis „bėgimas“ Čiurlionio muzie­jumi neapsiribodavo, diskusijų forma dažnai įsiliedamas į ki­tą, ne mažiau reikšmingą alimentinį maratoną Druskininkų picerijose „Siciliana“, kavinėje „Nostalgija“, o kartais ir savai­tei dalyvių okupuotame „Nemune“. Kadangi šįmet „Baltų lankų“ rengėjai nepaskelbė pranešimus vienijančios temos, kiekvienas „bėgo“ sava kryptimi, o ištvermingieji gavo pui­kią progą pasimėgauti akademinio gyvenimo kaleidoskopu ir patys paieškoti jo prasmės.

Diskursyvinės autorefleksijos

Savistaba yra vienas akademiniam diskursui būdingų bruožų, taigi kritinę distanciją su savo kalbėjimu bei bendru Druski­ninkuose vykusiu diskursu išlaikė ir kokiu nors būdu pažymėjo visi. Ryškiausiai autoreflektavo, žinoma, Tomas Sodeika, leng­vai šokinėjęs iš kalbos į metakalbos lygmenį, tai suabejoda­mas savo minčių raiškos adekvatumu, tai palygindamas ją su heidegeriškąja, tai tiesiai prisipažindamas buvęs tendencin­gas - jo frazė „Man tai paranku, ir aš tai priimu“ tapo vienu iš savaitės aforizmų. Tačiau reikšmingiausios buvo Rimo Vaišnio diskursyvinės refleksijos, kuris, pasak Arūno Sverdiolo, buvo lyg „kamertonas, kuris kaukšteli, ir mes išgirstam tik­rą garsą“ - savo komentarais bei klausimais jis kaskart pri­versdavo gražaus kalbėjimo ir efektingų schemų bei formulių užkerėtus klausytojus atsipeikėti bei kritiškai įvertinti pačių formulių adekvatumą ir tik tada imtis ieškoti jų perteikiamo turinio (jei toks yra) prasmės. Tiesa, Rimas Vaišnys ir pats tų schemų pasiūlė nemažai, savo „sunkiasvorėje matematinėje paskaitoje“ (čia cituoju Algį Mickūną) demonstravęs moksli­nio žinojimo priklausomybę nuo mokslinio diskurso mecha­nizmo bei to ar kito mokslo pasirinktos kalbos. Aukščiau ci­tuotas Arūnas Sverdiolas taip pat nemažai autoreflektavo -jis pasakojo apie savo bandymų suprasti Gilles'į Deleuze'ą sėkmes ir nesėkmes bei pasidalijo sėkmingo jo tekstų skaity­mo paslaptimis, bet apie Deleuze'ą šiek tiek vėliau.

Naratyvinių motyvų klystkeliai

Studijų savaitę pradėjęs Algis Mickūnas kalbėjo apie kūno ga­limybių išplėtimą per įvairiausio pobūdžio protezus. Pirmoji jo paskaita buvo skirta menui, kuris Algiui Mickūnui yra sinestetinių galimybių paradigma, nes menas, patiriamas jus­lėmis, išplečia kūniškų pojūčių galimybes, išmokydamas, pa­vyzdžiui, matyti garsus ar tam tikru būdu suvokti nuogumą. Gerokai vėliau šis kūniškų pojūčių galimybių plėtros moty­vas nuskambėjo visai kita tonacija, Gintauto Mažeikio paskai­toje apie queerų kūniškų patirčių lavinimo praktiką, kur kūnas

(taigi ir lytis) suvokiamas ne kaip duotis, o kaip estetizuotas, pačių sukuriamas darinys, nuolat instaliuojamas į įvairias so­cialines aplinkas. Antrojoje savo paskaitoje Algis Mickūnas kalbėjo apie galimybes per subjektą pažinti aplinką - kadan­gi architektoninė erdvė planuojama pagal kūno galias, archi­tektūra atskleidžia tam tikros kultūros kūno supratimą, o sub­jekto kūniškų galių ribų suvokimas ir suformuoja jo sampratą apie save kaip individą. Tokia koncepcija paneigia kūno ir sie­los skirtį, o tai ypač išryškėjo dialoge su Tomo Sodeikos pa­skaitomis, pradėtomis tikrovės ir iliuzijos bei būties ir pras­mės nesuderinamumo problema („nori suprasti, kurk iliuziją“, nes, pasak Heideggerio, negalime suprasti ir būti tikri vienu metu), kuri galiausiai atsirėmė į iki šiol neįveiktą kūno ir sie­los skirtį. Mickūnui, šios skirties atsisakiusiam, pasaulis yra prasmingas, o Sodeikos manymu, esame dar tik kelio į būties prasmingumą pradžioje ir turime mokytis būti ten, kur yra mūsų kūnas. Pavyzdžiui, sulaikydami kvėpavimą, kai svei­kinamės su gatvėje sutiktu pažįstamu.

Fenomenologinės pagavos ir loginio supratimo priešpriešą savotiškai pratęsė Arūnas Gelūnas, kalbėjęs apie dailės struk­tūrinę (asocijuojamą su Vakarais egzoteriniu kalbėjimo būdu, vyrišku puritonišku mąstymu bei apsiribojimu) ir energetinę (siejamą su Rytais, ezoteriniu kalbėjimu, moterišku pradu bei į struktūras netelpančiu informaciniu pertekliumi) plotmes. Nors apie struktūras ir energijas bei jų sąveikas tiesiogiai ar­ba netiesiogiai kalba daug kas ir, jomis remiantis, galima ga­na išsamiai aprašyti tokių dailininkų kaip Honoré Daumier bei Michelangelo da Caravaggio paveikslus (tai buvo puikiai pademonstruota), konceptualusis menas, kaip pripažino Gelū­nas, reikalauja naujų, dar neatrastų interpretacinių metodų.

Kęstutis Nastopka taip pat užsiminė apie į logines priešy­bes suskaidytą mąstymą ir tokio mąstymo neatitinkantį gy­venimą, tik kalbėdamas jau ne apie kūną ir sielą, bet apie mitą, kuris suformuoja binarinį galvojimą ir kurį su mąstymo ope­racijomis nepaaiškinama būtimi jungia ritualas. Sakau „už­siminė“, nes paskaitos centre buvo ne būties ir prasmės prob­lemos, o mito ir literatūros santykis: Nastopka apžvelgė ir kitas mito sampratas bei jų reikšmę literatūros studijoms ir, grakščiai interpretuodamas Puškiną, parodė, kaip veikia mi-tologinis-poetinis mechanizmas. Literatūra, tiksliau, teatrinio vizualumo apraiškos joje, buvo ir Agnės Jurčiukonytės dėme­sio centre. Tačiau pradėjo šį literatūrinį-mitinį-semiotinį dis­kursą ne ji ir ne Algirdo Juliaus Greimo centro grand maitre, bet kitas Greimo mokinys, garbingas užsienio svečias Jac-ques'as Escande, kuris skaitė Bibliją pats, žiūrėjo, kaip ją skaito Marcas Chagallas ir Salvadoras Dali, bei ieškojo sinestezės Čiurlionio paveiksluose ir muzikoje (beje, taip pat braižyda­mas schemas), o prieš atsisveikindamas pasidalijo savo prisi­minimais apie Greimą.

Semiotiniai kvadratai ir ne jų padiktuota semantika

Kvadratus, suprantama, braižė Greimo centras: Gintautė Li-džiuvienė pasitelkė semiotinį kvadratą, nagrinėdama teleko­munikacijų reklamą, o Saulius Žukas pasiūlė reklamoje vaiz­duojamus kūnus pagal intersubjektinių santykių semiotiką klasifikuoti į keturis tipus, tiesa, pripažindamas, kad šios sche­mos santykį su jo išryškinta manipuliacijos ir sankcijos na­ratyvinių fazių kombinacija reklamoje dar reikia analizuoti. Greimo centras pasiūlė reklamai skirtą seminarą ir jame pa­pasakojo apie per pusantrų metų atliktus darbus: teorines-me-todologines paieškas, kviestinių svečių (Erico Landowskio bei jų mokinių) pagalbą tose paieškose, kolektyvinius ir indivi­dualius bandymus klasifikuoti gausią vizualinę medžiagą bei analizuoti konkrečius pavyzdžius; pora tokių bandymų bu­vo pademonstruota.

Semantika buvo akivaizdi tik paskutinę akademinio ma­ratono dieną, skirtą Gilles'iui Deleuze'ui, kai į klausimą „apie ką? “ bet kas galėjo atsakyti neieškodamas popieriaus lapo su paskaitų programa ir net neužsikirsdamas - apie Deleuze'ą. Sesiją pradėjo Arūnas Sverdiolas, pasidalijęs, kaip minėjau, Deleuze'o skaitymo patirties įspūdžiais bei apibūdinęs kele­tą pagrindinių sąvokų. Nerija Putinaitė ištraukė iš Deleuze'o filosofinio intertekstualumo tinklo jo niekur tiesiogiai neiš­reikštą etinę poziciją ir palygino jį su Rousseau, tačiau rimtai suabejojo abiejų optimistišku įsitikinimu, kad jokia destruk­cija nėra galutinė. Rasa Vasinauskaitė kalbėjo apie šiuolaikinį, neobarokinį, teatrą ir Deleuze'o požiūrį į jį, o Nerijus Mile­rius išdėstė jo kino gramatiką, kuri, pasirodo, veikia tik tai­koma Deleuze'o pamėgtam neorealistiniam kinui nagrinėti. Deleuze'o dieną ir savaitinį akademinį maratoną užbaigė Min-tautas Gutauskas paskaita apie nomadinį mąstymą (priešina­mą žemdirbiškajam), kuriuo steigiama (o ne atpažįstama) ta­patybė, kuris leidžia apgyvendinti naujas teritorijas ir yra būdingas visiems, o ypač - filosofams, nes filosofavimas yra tapimas kitu, taigi ir kaskart naujos tapatybės steigimas.

Na, o viso „Baltų lankų 2004“ teksto semantika kiekvieno studijų savaitės dalyvio turbūt buvo suprasta individualiai, atsižvelgiant į tai, kokiais naratyviniais klystkeliais buvo klaidžiota. Juolab kad be daugiau ar mažiau logizuojamų čia mano išdėstytų to teksto elementų, buvo ir kitų, ne mažiau reikšmingų, bet, deja, sunkiai atpasakojamų, kai niekam ne­reikėjo sulaikyti kvėpavimo, kad siela susijungtų su kūnu, ir niekam nekilo prasmės ir būties nesuderinamumo klausimas. Tiesiog kažkodėl krykštaudami bėgte lipome į Liškiavos pi­liakalnį nepalaukę, kol pasibaigs vasariškai trumpalaikė, bet negailestinga liūtis. Kažkodėl nors ir jos permirkytiems mums nebuvo šalta stoviniuoti viršukalnėje ir šnekučiuotis (tuo pa­čiu metu kam nors būtinai romantiškai kontempliuojant rūko nuklotas tolumas), o vidury nakties - maudytis viename iš Druskininkų ežeriukų, liaudiškai Mergelės akimis vadinamų. Kažkodėl nebuvo labai gaila sėsti į autobusą ir dardėti namo. Vis dėlto maratonai sekina, ir kiekvienas, pasiekęs finišą, jau yra nugalėtojas - galbūt kaip Deleuze'o nomadas, kuris užka­riauja kitus pats jais tapdamas. Tokia jau tų maratonų prasmė.

Jūratė Levina