Rudenį prisiminti (ir rašyti apie) vasarą Druskininkuose vykstančią kasmetinę akademinę „Baltų lankų“ studijų savaitę tikriausiai jau tapo tradicija. Tankų gyvų įspūdžių audinį keičia subjektyvios atrankos būdu suregztas prisiminimų tinklas ir fakto sąvoka tampa išblukusi, jei ne reliatyvi. Tad kaip apie „Baltų lankų“ savaitę papasakoti nebuvėliui? Man šiuo atveju praverčia minčių nuotrupos, lyg netyčia pasižymėtos sąsiuvinyje klausantis pranešimų ir diskusijų, ir sistemingesni vieno iš klausytojų - Karolio Baublio - užrašai, kuriuos paskolino pamatęs mano akyse užmaršties siaubą: tuos užrašus jis panaudojo išsamiai pristatydamas renginį Literatūroje ir mene (šį straipsnį, išspausdintą 2006 07 21, taip pat turiu prieš akis).

Taigi pirmiausia - apie faktus.

Akademinė studijų savaitė „Baltos lankos", jau šešioliktoji, vyko liepos 6-9 dienomis Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Pranešimus skaitė Lietuvos literatūrologai, filosofai, menotyrininkai - Saulius Žukas, Kęstutis Nastopka, Arūnas Sverdiolas, Gintautas Mažeikis, Dalius Jonkus, Dalia Šalkauskyte, Agne Narušytė, Jūrate Levina, Rimas Vaišnys, Tomas Sodeika, Dainora Pociūtė, Tojana Račiūnaitė. Vieno pranešimo trukmė - maždaug valanda, dar pusvalandis skirtas diskusijoms.

Programa turininga: paskaitos prasidėdavo devintą ryto, baigdavosi pusę aštuonių vakaro. Įtariu, kad „pelėdos“ pramiegodavo pirmuosius, „vyturiai“ ignoruodavo paskutiniuosius - nors ir ne mažiau įdomius. Visą savaitę tvyrojęs karštis darė savo: tvankioje muziejaus palėpėje ne kiekvienas ištverdavo iki galo. Gaivaus vėjo išsiilgusieji traukdavo į paežerę tęsti diskusijų sienų kvadrato ne-apribotoje aplinkoje.

Dabar - apie prisiminimus. Ši kartą atmintį arba skirtį tarp „anksčiau“ ir „dabar“ galima būtų įvardyti ir kaip vieną ryškiausių pranešimus jungusių gijų.

Apie atmintį kaip apie tam tikrą asmeninių išgyvenimų atkūrimo būdą kalbėjęs Dalius Jonkus kėlė klausimą - kaip galima atminties fenomenologija? Natūralistinė psichologija prisiminimus aiškina kaip neuronų sąveikos mechanizmus, tačiau, anot pranešėjo, turi būti daroma perskyra tarp „objektyvios“ ir „išgyvenamos“ atminties. Yra motyvų, kurie mūsų prisiminimus nukreipia tam tikra vaga: prisiminimams kaip sąmonės aktams būdingas tam tikras intencionalumas. Jie paremti laiko fenomenologija. Mūsų išgyvenamas laikas - tam tikras laukas, o ne tiesė, sudaryta iš taškų. E. Husserlis teigia, kad prisiminimai iškyla taip, kaip mes juos išgyvenome anuomet, o viena patirtis aktualizuojama kitoje. Pradėjus pasakoti tai, ką prisimeni, sunku sustoti, nes sąmonė negali būti uždaryta viename išgyvenime, vieni išgyvenimai primena kitus, todėl ir begalinė jos kelionė į praeitį tampa įmanoma. Tuo principu pagrįstas ir M. Prousto romanų ciklas: prisiminimų erdvė čia kuriama kaip kelių laiko sluoksnių persidengimai. Per prisiminimus atmintis nuolat atsinaujina. Tą patį matome ir skaitydami A. Nykos-Niliūno dienoraščius: čia sąmonė išgyvenama kaip kūniška - užmieganti arba nubundanti.

Tautos atminties ypatybėmis buvo paremtas Sauliaus Žuko pranešimas „Tarybinio lietuvio fenomenologija". Anot literatūrologo, net ir praėjus penkiolikai metų nuo Nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje vis dar nėra suformuluotų kriterijų, pagal kuriuos butų galima adekvačiai įvertinti to meto literatūros procesus. Tuo metu vyravo tam tikra stilistinė-tematinė sumaištis: „miksas" oficialiųjų ir artimesnių gyvenimui temų. Savo pranešime S. Žukas kėlė klausimą - o kaip savo savijautą tuo metu reflektavo patys rašytojai? Galbūt tai suvokti mums dabar padėtų anuomet rašyti dienoraščiai - Just. Marcinkevičiaus, V. Kubiliaus, M. Martinaičio? Dar sovietmečiu, 1981 metais, publikuotas Just. Marcinkevičiaus Dienoraštis be datų iš intymaus kalbėjimo „tik sau" tapo oficialiu menininko balsu, taigi nieko nuostabaus, esminiai jo bruožai - patosas, sentimentalus flirtas su skaitytoju. Trūksta kritiško žvilgsnio ir į literatūros situaciją - atrodo, jog literatūros raida tolydi. M. Martinaičio dienoraščių knyga Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001 (2006) abstraktumu šiek tiek primena Just. Marcinkevičiaus Dienoraštį be datų, tačiau rašymas aštresnis: ko gero, nemanyta, kad tai kada nors teks publikuoti - čia signalizuojama ir apie dramatišką to meto literatūros padėtį. O štai kalbėdamas apie V. Kubiliaus dienoraščių ištraukas, paskelbtas Metų žurnale 2006 metų žiemą, S. Žukas pabrėžė, kad tai - netikėtas įvykis mūsų kultūrinėje padangėje. V. Kubiliaus dienoraščiai - nervingi, sąžiningai fiksuojantys detales, prisimenami Prahos įvykiai, kalbama apie būtinybę išsaugoti kultūrą, tačiau čia itin dramatiškai iškyla ir šeimos motyvas - ar literatūros kritikas turi teisę vardan tiesos rizikuoti artimųjų gerove?.. Tai, kad šie klausimai iki dabar aktualūs, liudija ir po S. Žuko pranešimo įsiplieskusi karšta polemika, kurią taikliai apibendrino A. Sverdiolas, sentenciškai pasakydamas, jog tarybų valdžia - kaip likimas. Ir tai turbūt daugiau nei subjektyvi atmintis.

Kultūrinės atminties tema kalbėjo ir senosios literatūros tyrinėtoja Dainora Pociūtė pranešime „Ankstyvosios konversijos“. Ji gilinosi į religinę naujųjų laikų (XVI amžiaus) problematiką. Kas yra tikrasis krikščionis? Ką iš tiesų reiškia atsivertimai - konversijos? Jos visų pirma siejamos su stebuklais. Pirmoji konversija yra aprašyta Evangelijoje - tai apaštalo Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską. Su asmeniniais išgyvenimais susijusios šv. Augustino, M. Lutherio konversijos. O štai Mikalojus Radvila Juodasis konfesijas nuolat keitė: tai jis - katalikas, tai - liuteronas, kalvinistas, tai vėl - katalikas... Sako, kad Romoje buvo net įtrauktas į juoduosius sąrašus - negalima leisti jokių jo raštų. Tačiau neskubėkime Radvilos Juodojo smerkti: gal lietuviams tikrai sunku susigaudyti, kurie iš jų yra tikratikiai, juolab kad visoje XVI amžiaus raštijoje „liuteronai“ ir „atskalūnai“, „eretikai“ buvo vartojami sinonimiškai. O žodis „katalikas“ apskritai reiškia „žmogų, kuris išpažįsta visuotinę ir teisingą bažnyčią“. Todėl vadintis katalikais nevengė ir protestantai, laikę save tikraisiais krikščionimis, o tuos, kurie mūsų dabar suvokiami kaip katalikai, pravardžiavę „popiežininkais“ ar „lojolininkais“. Štai ką gali padaryti terminų painiava.

Todėl gal aiškesni pasirodys bandymai iš literatūros pavyzdžių rekonstruoti lietuvių vestimentarinį kodą. Apie tai pranešimą perskaičiusi D. Satkauskytė priminė, kad mados, rengimosi kultūros tyrimais domėjosi ir semiotikai. Šia tema apsigynė disertaciją A. ]. Greimas, vėliau grįžęs prie jos knygoje Apie netobulume. Mados klausimais rašė ir R. Barthes'as, teigęs, kad vestimentarinis kodas - pirminis, o mada - antrinis, jau su modernia industrija susijęs dalykas. D. Satkauskytė padarė išvadą, jog lietuvių literatūroje vyrauja ne mada, o apranga, nors ji iš tiesų susijusi ir su žmogaus visuomenine padėtimi. Pateikdama pavyzdžių iš lietuvių literatūros klasikos (K. Donelaičio, Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kūrybos) pranešėja teigė, kad lietuviui drabužis visų pirma rodo tam tikras moralines jo (ar kaimyno) savybes, pavyzdžiui - jei esi apsirengęs tvarkingai, tai esi darbštus, laikaisi kitų moralės normų.
Donelaičio Metuose apranga neišvengiamai siejasi su grėsmės tautiškumui situacija: būrui privalu rengtis pagal lietuvišką tradiciją ir niekinti ponus, kurie vaikosi svetimtaučių vokiečių madų. V. Mykolaičio-Putino kūryboje matome du vestimentarinio kodo modelius: moterų ir vyrų. Elegantiška moterų apranga susijusi su erotiškumu, o sutanos tema - su tapatybės problema. Anot D. Satkauskytės, sutanos tema, liudijanti Liudo Vasario dvasinę evoliuciją, kur kas įdomesnė nei moterų drabužiai ir būtų verta atskiros analizės. Taip pat būtų įdomu panagrinėti ir drabužio brėžiamą ribą tarp buvimo ir atrodymo. Pavyzdžiui, J. Savickio kūryboje, kaip teigė D. Satkauskytė, drabužis dažnai interpretuojamas klaidingai. Šiame pranešime liko neaptarta kita, irgi ne mažiau įdomi tema - kokiu būdu reiškia drabužis?

Pasitelkęs hermeneutinį fenomenologinį metodą filosofinę atvaizdo problematiką aptarė Arūnas Sverdiolas. Jis kėlė klausimą - koks yra akies santykis su pasauliu? Ir pirmiausia - kodėl egzistuoja draudimas vaizduoti? Paradoksas: žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizde, tačiau žmogui draudžiama kurtį Dievo paveikslus. Tai reiškia, kad žmogus suvokiamas teomorfiškai, tačiau ar galima sakyti, kad pats Dievas yra antropomorfinė būtybė? Draudimu vaizduoti užblokuojama reali galimybė: nesakoma, kad to neįmanoma padaryti, bet - draudžiama daryti. Tapatybė ir reprezentacija - skirtingi dalykai, tačiau paveiksle reprezentacija užima tapatybės vietą: taip tapatybė atsiranda kitybėje, ir šis judesys jau imamas sieti su magija, todėl judaizmas ir blokuoja Jahvės atvaizdus, o islamas visiškai uždraudžia. Biblijoje iškyla žiūrėjimo ir klausymo asimetrija: Mozė užsidengia veidą, kad nepamatytų Dievo („Tu negali matyti mano veido, kas jį pamato - neišgyvena“), tačiau klausytis - būtina. Dievo žodis toks pat galingas kaip išvaizda: juk jo žodžiu buvo sukurtas pasaulis. Bendra žmogaus ir Dievo esatis užsimezga kalboje. O vaizduoti leidžiama tik tai, kas susiję ne su dievogarba, bet su estetika (pvz. puošni šventyklų architektūra).

Nuotraukos kaip atvaizdo kitybės problemą analizavo Agnė Narušytė pranešime „Fotografinė nuobodybė“ Anot jos, devintajame dešimtmetyje atsirado tendencija vaizduoti kasdienius dalykus, „nudėvėtą“ miestą taip, kad tai atrodytų kaip kūrybinė nesėkmė, kartais net specialiai gadinant vaizdą. Vizualinis nuobodulys tampa estetine kategorija ir svarbus interpretuojant kūrinį. Monotonija - tono, tonacijos vienodumas - neatskiriama nuo nuobodulio. Taip pat su tuo susijęs ir laiko sulėtėjimo išgyvenimas: susidaro įspūdis, kad dabartis yra atskirta nuo ateities (pvz. ko nors laukiant). Nuobodžiaujant kankina jausmas, kad laikas eina beprasmiškai. O mūsų prisiminimuose tos tuščiai praleistos minutės tarsi „sutraukiamos" - jos neturi išliekamosios vertės. Tačiau kai kuriuos žmones nuobodulys suaktyvina: jie tampa atviri naujai patirčiai. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad visa žmogaus kultūra kilusi iš nuobodulio. Čia tinka ir A. J. Greimo mintis - kad prasmė yra intencionalumas, kryptis. Prasmę reikia nuolat (at-) kurti. Taip ir matydamas „nuobodžias" fotografijas žiūrovas pats kuria prasmes. Žinoma, žiūrint retrospektyviai, nuobodžios fotografijos nelieka - tai, kas buvo nuobodu prieš dvidešimtį metų, dabar įgyja istorinių verčių. Tiesa, pats A. Narušytės pranešimas „Baltų lankų“ klausytojams anaiptol nepasirodė nuobodus. Kaip apibendrino viena iš po šio pranešimo kilusios diskusijos dalyvių J. Levina, nuobodulys - tam tikras estetinės patirties ženklas, kuris suvokėjui žadina rafinuotą melancholiją. O jei jau ji pernelyg apima, geriausia pereiti prie semiotinių žaidimų.

Kęstutis Nastopka pranešimu „Prasmės prieauglis" lygino semiotinę ir hermeneutinę skaitymo strategijas. Primindamas G. Gadamerio nuosprendį F. Rastier pateiktai semiotinei P. Mallarme eilėraščio „Salut" analizei išskiriant kelias izotopijas pagal minimalių reikšmės vienetų kartojimąsi - esą tai yra „metodas be tiesos“, K. Nastopka paaiškino, iš kur toks vertinimas: G. Gadameriui svarbi estetinė teksto visuma, o techninė kalbos analizė „užmuša“ estetinį kalbos poveikį. O hermeneutikas P. Ricoeuras bandė šias dvi skaitymo strategijas sutaikyti, tačiau teigė, kad semiotikai pernelyg piktnaudžiauja aiškinamosiomis procedūromis. Vargu ar semiotikų ir hermeneutikų ginčai kada nors ras bendrą vardikli; hermeneutikams svarbu dvasios įvykis, tai, kas slypi už teksto, o semiotikai teigia, kad prasmę generuoja pats tekstas. Tai K. Nastopka iliustravo išanalizuodamas J. Apučio novelę „Horizonte bėga šernai“. Čia galų gale išryškėjo dviejų svarbiausių kategorijų - gyvenimo ir mirties - priešprieša. Taigi klausimas, ar iš tiesų semiotika - „metodas be tiesos“ lieka atviras: anot pranešėjo, semiotinės procedūros parodo tuos dalykus, kurių plika akimi nepamatysi. Kita vertus, tiesos kriterijus čia - paties teksto rišlumas, nuoseklumas. Todėl galima pajuokauti, kad semiotikui teisus būsi ir tuomet, jei sugebėsi nuosekliai meluoti.

Apie mąstymo formų pasikeitimus kalbėjo Gintautas Mažeikis pranešime „Transgresinis kasdienybės revoliucijos subjektas“. Iš pradžių žodis „revoliucija“ buvo siejamas su politika, valstybės perversmais, tačiau po Antrojo pasaulinio karo revoliucija imta vadinti ir vien tik socialinius pokyčius, gyvenimo būdo, stiliaus pasikeitimus. Atsigręžiama į individualų subjektą. Transgresija - tai slinktis, kai viena medžiaga įsisavina kitą. Tokie subjekto pokyčiai, kurie yra viešai reikšmingi, ir yra subjekto transgresija, nes tik asmuo gali įgyvendinti suvokimo aktą, tačiau diskursas visuomet viršija asmens galias. Revoliucija - tai vieno diskurso pakeitimas kitu. Nė vienas asmuo negali vadintis diskurso autoriumi, o tik jo atlikėju. Asmenybės transgresija domisi psichoanalizė ir analizuoja ją kartu su anamorfozės, deformacijos sąvokomis. Anamorfozės - tai tam tikri iškreiptumai, anot G. Mažeikio, puikus istorinės anamorfozės pavyzdys - Valdovų rūmų įsiterpimas į gamtovaizdį. Tačiau literatūrinės anamorfozės kur kas įdomesnės. Pakeitimai, pasivertimai padeda apmąstyti statuso pasikeitimą. Radikaliausiai tai išreiškia metamorfozė (Apulėjaus, Ovidijaus, F. Kafkos kūryboje). Tai, ką matai - metafora: nuo regima einama prie neregima.

Į regima / neregima problemas gilinosi T. Sodeika pranešime „Lytėjimas žvilgsniu". Buvo primintas E. Hussejlis, kvietęs „grįžti prie pačių daiktų" - tačiau kas gi yra tie daiktai? Jie nėra tai, kas yra savaime: daiktas yra tai, kas jis yra man. Scholastinis skaitymas yra patirties priešybė: scholastika uždaro žmogų dirbtinėj erdvėj, tam tikrose ženklų sistemose, kurios gali būti tvarkomos,

komplikuojamos, įterpiami skerspjūviai... Tai gali būti tik teorinės konstrukcijos, su patirtimi neturinčios nieko bendra. Ir tik per patirtį įmanomas atpažinimas: per patirtį pasaulis iš teksto turėtų virsti tuo, kuo yra.

Galbūt - Liškiavos piliakalniu, kur tradiciškai buvo pratęstos dienos diskusijos. Atpažinta vieta - Nemuno kilpa ir miškais, bėgančiais horizonto linija. Dar viena vizualia akademinės „Baltų lankų" savaitės patirtimi. Atrastu laiku tiems, kurie ten buvo, prarastu - nes jau tik atmintyje. Kai kurių pranešimų neapžvelgiau - Levinos „Tekstinės tapatybės matmenys kino adaptacijoje: Sally Potter Orlando“ spausdinamas šiame „Baltų lankų“ numeryje, o T. Račiūnaitės „Kai paveikslas šventas“ ir R. Vaišnio „Tikslumas, tikrumas, apibrėžtumas: trys mokslo ne" liko už mano patirties ribos: tuo metu su visais drabužais maudžiausi Druskonio fontane. Pasiekus krantą mano iki siūlo galo permirkęs vestimentarinis kodas signalizavo paskaitų ignoravimą ne dėl staiga apėmusio nuobodulio, bet tiesiog bandymą bent tokiu būdu gelbėtis nuo kaitros iki kitos vasaros.

Neringa Mikalauskienė