2019 m. balandžio 1-5 dienomis vienas žymiausių Paryžiaus semiotinės mokyklos atstovų, Limožo universiteto profesorius Jacques Fontanille VU Filologijos fakultete skaitė paskaitų ciklą Nuo praktikų prie gyvenimo formų: semiotikos ir antropologijos dialogas.

Paskaitos buvo skaitomos prancūzų kalba su vertimu į lietuvių kalbą (vertė doc. Nijolė Keršytė)

Paskaitos garso įrašas

Laikomasi prielaidos, kad esama perskyros tarp relevantiškumo lygmenų artikuliacijos ir „semiotinių objektų“ (arba semiozių) analizės; kiekvienas iš šių lygmenų (ženklai, tekstai-pasakymai, objektai, praktikos, strategijos, gyvenimo formos) sudaro „imanentiškumo plotmę“, kuri apibrėžiama per specifines savybes, atskiriančias ją nuo kitų imanentiškumo plotmių. Jų visetas sudaro (semiotinio konstravimo ir analizės) taką, kuriame skirtingos plotmės, susiklosčius tam tikroms sąlygoms ir taikant specifines operacijas, gali integruotis vienos į kitas.

Semiotinių praktikų atvejis padės suformuluoti ir pademonstruoti bendrąjį šio tako principą, ypač santykius bei artikuliacijas, viena vertus, tarp praktikų, o kita vertus – tarp ženklų, tekstų, strategijų ir gyvenimo formų.

Būtent atliekant imanentiškumo plotmių integravimą tai, kas tradiciškai vadinama „kontekstu“, semiotizuojama aukštesniame lygmenyje: ženklų „kontekstas“ integruojamas į tekstų plotmę, tekstų „kontekstas“ integruojamas į praktikų plotmę, praktikų „kontekstas“ integruojamas į strategijų ir gyvenimo formų imanentiškumo plotmes. Daugeliu atveju šį „kontekstą“ iš esmės sukuria teksto būties ir sakymo sąlygos, kurias savo ruožtu apibrėžia tam tikra praktika, o semiotinis konteksto integravimas remiasi artikuliacija tarp dviejų imanentiškumo plotmių.

Paskaitos garso įrašas

Kadangi praktikos sudaro ypatingą imanentiškumo plotmę, kuri akivaizdžiai skiriasi nuo tekstualumo tikrąją to žodžio prasme, joms analizuoti reikalinga ypatinga metodologija. Viena iš svarbiausių praktikų savybių yra ta, kad jos ir prasideda, ir baigiasi kaip atviras veikimas, todėl joms negalima taikyti klasikinės naratyvinės analizės. Kita praktikų ypatybė ta, kad jos pirmiausiai apčiuopiamos kaip sąveikų ir įvairaus pobūdžio įvykių, įtraukiančių daugybę žmogiškų ir nežmogiškų, subjektyvių ir objektyvių, centrinių ir periferinių figūrų, visetas.

Taigi praktikų analizei reikia pasitelkti (1) sąveikų prasmės režimų konstravimo principą (Landowskis), (2) „predikatyvinės scenos“ bei dominuojančių jos „tonalumų“ aprašymo modelį ir (3) sintagmatinių įvykių grandinių analizės metodą. Akistata su kitomis praktikas nagrinėjančiomis disciplinomis, tokiomis kaip sociologija, etnologija ir antropologija, verčia kelti tipologijų klausimą. Greimas pateikė „veikimo“ kaip junkcijos operacijų tipologijos metmenis. Bet antropologija ir gyvūnų etologija siūloma visai kitokias tipologijas, kurios vertos dėmesio, ir prie kurių dar grįšime.

Paskaitos garso įrašas

Remiantis praktikų „predikatyvinės scenos“, kurią sudaro tematizuotas veiksmas (praktinis tonalumas), operatorius, tikslas ir strateginis horizontas, aprašymo modeliu, galima parodyti, kad santykis, siejantis šias skirtingas dvilypes instancijas (pavyzdžiui, „operatorius / veiksmas“ arba „tikslas / strateginis horizontas“) kiekvienu atveju gali sukurti kintamo stiprumo ryšį: įtemptą ar garantuotą arba atsipalaidavusį ar susilpnėjusį ir t. t.

Vienas iš labiausiai tradicinės retorikos tyrinėtų ryšių – ryšys tarp operatoriaus ir veiksmo, ypač kai įtikinėjimo veiksmingumą griežtai (teigiamai arba neigiamai, pagal implicitines sąveikos taisykles) apibrėžia to ryšio intensyvumas. Tas pats galioja visiems kitiems dvilypiams predikatyvinės praktikos scenos santykiams. Ir toliau pasitelkdami retorines sąvokas analizuojamai medžiagai, nurodančiai  kalbėtojo „etosą“, teigsime, kad kiekvienos praktikos etosą apibūdina saito tarp predikatyvinės scenos instancijų stiprumas ar silpnumas.

Saito įtampos variacijos ir yra praktinės etikos vieta. Kitaip tariant, jei ieškome tik praktikų imanentiškumo plotmei būdingos etinės dimensijos, ją randame praktikos instancijas siejančių ryšių stiprume. Ši etinė dimensija bus atidžiau tiriama ir iliustruojama analizuojant interpretacijos praktikas.

Paskaitos garso įrašas

Klausimų-atsakymų sesija (1)

Remdamiesi labai apibendrinta „gyvenimo formos“ apibrėžtimi, teigsime, kad pagrindinė heterogeniškų ir sudėtingų semiotinių konfigūracijų savybė yra galimybė suvokti jas kaip koherentiškas. Gyvenimo forma įtraukia visus semiotinius „gyvenimo“ aspektus (naratyvinius, aksiologinius, jutiminius, figūratyvinius ir t. t.) ir jiems primeta tai, ką būtų galima pavadinti „koherentiška deformacija“ („spalvingumas“, „kryptingumas“). Žodžiu, kiekviena gyvenimo forma turi savitą struktūrinį branduolį, savitą koherencijos principą; ji sistemiškai skleidžia šį principą išsiplėsdama į visas sąveikas ir visas konfigūracijos kategorijas.

Būtent tai parodysime analizuodami „skaidrumą“: viena vertus, jis yra vienintelis struktūrinis principas, grindžiamas konfliktu tarp dviejų jėgų: tarp materialios struktūros ir pro ją praskverbti mėginančios dinamikos. Konfliktas išsprendžiamas netobulu kompromisu, bet, kita vertus, jis pasklinda po visas tematines „gyvenimo“ dimensijas: nuo fizinių ir vizualinių iki socialinių ir politinių aspektų.

Paskaitos garso įrašas

Klausimų-atsakymų sesija (2)

Kooperatyvai – tai ekonominės organizacijos, kurios dėl istorinių priežasčių ir santykių su vyraujančiais ekonominiais modeliais (liberalaus kapitalizmo arba valstybinio kolektyvizmo) visada buvo ir vis dar yra pristatomos kaip „alternatyvos“: kiekvieną kartą, kai individų ir ekonominių subjektų grupės lokaliai, siekdamos sau naudos, įsteigia ekonominę organizaciją, kuri atitinka bendrus jų tikslus, vertybes ir sutampančius interesus, ji beveik visada ir bet kurioje pasaulio vietoje būna gimininga kooperatyvo modeliui. Kitaip sakant, tikroji kooperatyvinių organizacijų vertė yra tiek kritinė (politinio pobūdžio kritika), tiek ekonominė.

Šis tyrimas vykdomas vadovaujantis kasdienybės etnografijos principais, kai surinkti skirtingi duomenys susiejami siekiant visuotinės reikšmės. Bus pateikiami ir analizuojami pamatiniai tekstai, socio-ekonominės analizės, kooperatyvų narių rašytiniai ar sakytiniai pareiškimai, taip pat interviu ir analitiko pastebėjimai.

Vienas iš esminių su šia analize susijusių atradimų gali būti pritaikomas kur kas plačiau, ne tik kooperatyvams: be kita ko, turime omenyje ypatingą reikšmę, kurią tradicinė semiotika skiria kolektyvinio aktanto įsisteigimui ir jo savybėms pasiskirstant specifinius aktantinius vaidmenis. Kitas atradimas atliepia jau kadaise Landowskį dominusią problemą – taigi jam tai joks atradimas –  santykį su Kitu. Pasirodo, kad tai, kas apibūdina ir diferencijuoja kolektyvinius aktantus, nėra tai, kaip jie apibrėžia ir kontroliuoja savo narių tapatybę bei panašumą, bet, priešingai, tai, kaip jie priima arba atmeta, palaiko arba naikina, atsižvelgia arba neatsižvelgia į kitybę.